Vargu ar kuris žino, kas anuomet tikrai nutiko, kai formavosi krikščionybė. Nors manoma, kad Jono krikštas 29-ais m. e. metais padėjo pamatą krikščionybės atsiradimui, taip tikrai nėra. Tikrumoje krikščionybė formavosi tik nuo 41. m. e. metų, praėjus deišimt metų po Jėzaus nukryžiavimo 31. m. e. metais. Krikščionybė atsirado tik po to, kai Paulius, tada dar Saulius, Atiochijoje priėmė savo pasekėjams pravardę "chrestianous" (lietuvoje sakoma "krikščionys"). O tai ir padėjo pamatą Krikščionybės atsiradimui. Knyga „Evangelijų kilmės, krikščionybės bei Antikristo paslaptys“ išsamiai pasakoja apie to meto įvikius.
   Knyga "Evangelijų kilmės, krikščionybės bei Antikristo paslaptys" galite įsigyti interneto knygyne Patogu pirkti, www.pegasas.lt, vaga.lt, knyguklubas.lt. Taip pat ją galite įsigyti ir ebay.de tinklalapyje. Pirkdami šiuose tinklalapiuse sutaupysite kaštus. Knygą rasite ir Lietuvos kygynuose.

Dėl taupumo Markus tekstus surašė ant papiruso, abiejuose lapo pusėse. Vėliau, tie lapai buvo dedami iš eilės, vienas ant kito. Gana greitai paaiškėjo, kad naudotis taip sutvarkytais tekstais pakankamai patogu. Kur kas patogiau, nei vynioti ruloną. Taip žmonijos istorijoje prasidėjo nauja epocha. Taip prasidėjo kodeksų epocha, kai tekstai surašomi abiejuose papiruso pusėse ir laikomi sudėti vienas ant kito. Taip prasidėjo nerištų, rašytinių knygų epocha, kuri didele dalimi pakeitė rulonų epochą. Taip buvo užrašyta Evangelija ir pirmoji rašytinė knyga.
    Po pirmosios Evangelijos parašymo, Markus liko Petro raštvedžiu ir vertėju iki pat Petro mirties. Po Petro mirties Markus aprašė ką Petras nuveikė ir kaip Petras skelbė Evangeliją. Tas antras Markaus darbas išliko tik dalinai "Apaštalų darbų knygoje". Markaus pasakojimus apie Petrą, Lukas dalinai, tiek kiek turėjo po ranka, pateikė savo antros knygos pradžioje. Apaštalas Jonas kiek vėliau surašė atskirą Evangeliją. Jonas ir jo draugai, kai ištyrė jau užbaigtą Markaus knygą, papildė ją nauja knyga, kuri išryškino Jėzaus mokymo dvasinę svarbą.

Artėja Velykos, tai ką gi švenčia krikščionys..?

Epizodas iš sinoptinių Evangelijų, kuris vienareikšmiškai atsako į klausimą, kas pasmerkė ir kas nužudė Jėzų. Kaip teigia krikščionys, pagal Pauliaus logiką, jei nori pasiekti Dievo malonę, reikia nukryžiuoti Dievo sūnų ir nusiprausti jo krauju! Matyt krikščioniškiems barbarams Dievas kitaip nesuvokiamas!

Per daug neapsiriksite įsivaizduodami, kad daug Lietuvos "kunigų", stovi aprašomoje minioje, rėkdami kartu su minia: "ant kryžiaus jį", kad tik galėtų nusiplauti savo nuodėmes, svetimu krauju!

Nėra pasaulyje kitos tokios svarbios ir taip gerai išlikusios Antikos laikų knygos, kaip Evangelijos. Ištisais šimtmečiais Evangelijos žadina didelį paprastų žmonių ir mokslininkų susidomėjimą. Jos sukėlė ilgiausius disputus žmonių istorijos raidoje, tiek turiniu, tiek savo kilme. Beveik du tūkstantmečius nusitęsęs Evangelijų perrašymas iš kartos į kartą, perteikė tekstus neįtikėtinai tiksliai. Žmonės kurie atliko tą darbą, nusipelno mūsų kartos nuoširdaus dėkingumo už parodytą atsakingumą ir stropumą! Jei Evangelijos būtų vien tik literatūrinis kūrinys, mes turime būti dėkingi jau vien už to kūrinio išsaugojimą, ištisus du tūkstančius metų.

Krikščionys pagrįstai bijo antikristo atėjimo. Jie kalba apie Jėzų, kuris yra Mesijas. Bet garbina Kristų, kurį garbino Paulius, kuris nėra Mesijas, ir yra mirusiųjų pasaulio atstovas. Krikščionys tikrai bijo antikristo atėjimo, nes paaiškės, kad du tūkstančius metų krikščionys mulkino žmones. O perskaičius pasakojimą greičiausiai ir jums paaiškės ką sakė Jėzus iš Nazareto šito sakinio antroje dalyje: "Aš ir tau sakau: 'tu esi Petras, ir ant šios uolos aš pastatysiu savo bendruomenę, ir mirusiųjų karalystės vartai jos neįveiks'." (Mt.16,18) Šiame pasakojime aprašytas tikras įvykis, kaip Kristus prisistatė žmogui. Ir tai kas čia aprašoma, labai jau primena „mirusiųjų karalystės vartus“! Bet jūs spręskite patys…

Nenusakoma daugybė kasdieninių reiškinių daugumai žmonių atrodo visiškai aiškūs ar bent jau puikiai paaiškinami. Bet tai dar nereiškia, kad yra taip, kaip dauguma mano. Laisvamaniai mano kitaip, nors nėra jie kokie tai „bolševikai“ ar pasipūtę ateistai, kurie spinduliuoja savo neapykanta kitiems. Nėra laisvamaniai pasipūtėliai, kurie taikosi prie daugumos nuomonės ar viens iš kito priima garbę. Laisvamaniai turi savo nuomone apie pasaulį ir jo sandarą ir mėgina ją pagrįsti argumentais. Jie tai daro net tada, kai jų nuomonė prieštarauja daugumos žmonių pažiūroms ar įpročiams.