Nėra pasaulyje kitos tokios svarbios ir taip gerai išlikusios antikos laikų knygos, kaip Evangelijos. Ištisais šimtmečiais Evangelijos žadina didelį paprastų žmonių ir mokslininkų susidomėjimą. Jos sukėlė ilgiausius disputus žmonių istorijos raidoje, tiek turiniu, tiek savo kilme. Beveik du tūkstantmečius nusitęsęs Evangelijų perrašymas iš kartos į kartą, perteikė tekstus neįtikėtinai tiksliai. Žmonės kurie atliko tą darbą, nusipelno mūsų kartos nuoširdaus dėkingumo už parodytą atsakingumą ir stropumą! Jei Evangelijos būtų vien tik literatūrinis kūrinys, mes turime būti dėkingi jau vien už to kūrinio išsaugojimą, ištisus du tūkstančius metų.
   Didesnė dalis Antikos raštų mus pasiekė per viduramžių nuorašus. Klasikinė graikų literatūra, kuri kildinama iš 5. šimtmečio prieš mūsų erą, randama dešimto šimtmečio nuorašuose. Senojo testamento nuorašai pasiekė mus iš devinto šimtmečio. Išskyrus naujausius 1947 metų radinius senovinėje žydų gyvenvietėje, Qumrane. Taigi, šituos senovinius raštus nuo jų kilmės iki viduramžių nuorašų, skiria iki tūkstančio metų laiko tarpai.
   Laiko trapas skiriantis Evangelijų tektus nuo jų kilmės pirmajame šimtmetyje iki pagrindinių nuorašų iš ketvirtojo šimtmečio, sudaro vos kelis šimtmečius. Drąsiai galime sakyti, kad lyginant su kitais antikos laikų raštais, Evangelijos yra geriausiai perteiktos Antikos knygos.
   Tiesa, kas skaitė sinoptines Evangelijas, žino, jog jų tekstai, skaitant juos ištisai, dažnai atrodo lyg nubyrėję, perėjimai nuo pasakojimo į pasakojimą atrodo lyg be loginio ryšio, kaip įprasta šiuolaikinėse knygose. Pavyzdžiui, Luko Evangelijos 17-tas skyrius susideda vien iš didesnių ar mažesnių teksto nuotrupų. Tai galėtų reikšti, kad Lukas naudojosi rašytiniais šaltiniais, kurie buvo jau gerokai aptrinti. Skaitant Evangeliją pagal Luką matome akivaizdžiai, kad Lukas surinko tik tuos tekstus, kurie dar nebuvo panaudoti kitose, jam žinomose knygose. Luko pasakojimai atkartoja net 54% Markaus* Evangelijos turinio. Ir knygoje pagal Matą, kuri rišliausiai perteikia turinį, taip pat rasite aibę "nubyrėjimų". Evangelijose pagal Markų, Matą ir Luką, dažnai stokoja Jėzaus veikimą aprašančio nuoseklumo, konkrečiose aplinkybėse.
   Nuo to meto, kai apie 1835 metus, Karlas Lachmanas (Karl Konrad Friedrich Wilhelm Lachmann 1793 – 1851) paskelbė, jog Evangelijos pagal Matą ir pagal Luką sutampa vien tada, kai jos sutampa su Evangelija pagal Markų, manoma, jog buvo antras šaltinis. Šių apmąstymų pagrindu Hermanas Vaise (Christian Hermann Weisse, 1801 – 1866) pradėjo teigti, kad evangelistas Lukas ir Matas nepriklausomai viens nuo kito pasinaudojo antru šaltiniu, taip vadinamu šaltiniu „Q“ (Quelle). Tas šaltinis jo manymu, galėjo būti nebeišlikęs Jėzaus posakių rinkinys, panašus į "Tomo Evangeliją".
   Ir jei Evangelijų kūrėjai tikrai naudojosi posakių šaltiniais, vadinasi Evangelijų tekstuose Jėzaus posakiai turi būti lengvai išskiriami. Deja, menkiausi bandymai išskirti vien tik Jėzaus posakius sinoptinėse Evangelijose, veda prie klaidinančio rezultato. Išskirti posakiai savaime reikalauja aplinkybių paaiškinimo. Net nustatant ir jungiant atskiras analogijas, Jėzaus posakiai lieka be ryšio. Tai reikštų vieną iš dviejų, arba posakių šaltiniai buvo beviltiškai manipuliuoti, arba sistemingai išskiriamų posakių tekste tiesiog nėra. Kai kurios išimtys, kaip ir visada, tik pabrėžia taisyklę. Taigi, sistemingai išskiriamų posakių tekste tiesiog nėra, o Jėzaus posakius apibūdinančios aplinkybės sinoptinėse Evangelijose, sudaro teksto pagrindą. Todėl, šaltinis "Q" (Quelle), kuris, kaip pabrėžtinai sakoma - greičiausiai neišliko, tiesiog niekada ir neegzistavo.
   Visiškai priešingai, beveik visa Jono Evangelija gali apsieiti ir be apibūdinančių aplinkybių. Veiksmą apibūdinančios aplinkybės Jono Evangelijoje pateiktos kaip papildymas ir kiek mažiau, nei jos tikrai galėtų būti reikalingos. Susidaro įspūdis, kad Jonas įvesdamas aplinkybių aprašymą, sąmoningai pritaikė savo Evangeliją tuo metu jau parašytai Markaus Evangelijai. Nes ir be Jėzaus veikimo aplinkybių aprašymo, Jonas puikiai perteikia Jėzaus mokymo dvasinę svarbą.
   Įvadas į 1972 metų lietuvišką "Naująjį testamentą" pateikia įdomią statistiką: Evangelija pagal Matą atkartoja 52%, o Evangelija pagal Luką 48% Markaus medžiagos. Beje, Evangelijų pagal Luką ir Matą pradžios yra "Jėzaus kilmės knygos" (Mt. 1,1-2,23; Lk. 1,5-2,52) dalys. Kas ir sakoma evangelijos pagal Matą pirmame strope. Tai iš bendro Evangelijų konteksto visiškai iškrentantys tekstai. Tai atskiros knygos dalis, kurią Markaus Evangelija nemini. Tuo būdu iš 1070 Evangelijos pagal Matą stropų, tapataus teksto statistika tinka tik 1023 stropams. Tai reiškia, kad Evangelija pagal Matą atkartoja apie 54% Markaus medžiagos. Luko Evangelija taip pat atkartoja apie 54% Markaus medžiagos. Evangelija pagal Matą naudoja 262 stropus, kurių turinys randamas Evangelijoje pagal Luką, bet nerandamas Evangelijoje pagal Markų. Tai sudaro 24% Evangelijos pagal Matą. Tikrai keistas sutapimas, jei atkartojimai vienu ar dviem procentais viens nuo kito net skirtųsi. Tiesioginė teksto analizė veda prie tos pačios išvados, kad Evangelijos pagal Matą ir pagal Luką buvo sudarytos vadovaujantis Markaus Evangelija ir net pilnai perimant iš jos atskirus epizodus.
   Pirmoji Markaus Evangelija buvo surašyta kodeksuose. Tai yra, atskiruose papiruso lapuose, kurie buvo laikomi sukrauti vienas ant kito - nesurišti. Tai patvirtina ir tas faktas, kad Evangelijų originalai randami pagrindinai atskiruose papirusuose, o ne rulonuose. Drąsiai galima manyti, kad Markaus Evangelijos pertvarkymas buvo atliktas kai buvo mėginama atstatyti supainiotų Markaus Evangelijos kodeksų puslapių eilės tvarką. Toks darbas turėjo būti atliktas ten, kur Markaus Evangelijos originalas buvo sunkiai prieinamas, t.y. stabmeldiškuose kraštuose. Kitu atveju, jei Evangelijos originalas buvo lengvai prieinamas, supainiotą tekstą buvo galima atstatyti iš analogiškos kopijos. Kaip tik Paulius ir yra tas asmuo kuris vien savo pasigyrimu apie "iš dangaus" jam asmeniškai "nukritusią evangeliją", užkirto sau kelią supainiotų Evangelijos lapų atstatymui pagal originalų pavyzdį.
   Kadangi Markus Evangelijoje užrašė daugelio apaštalų pasakotojimus, kurie vienas paskui kitą nupasakodavo aptariamą įvykį, dalyko esmės nežinančiam vertintojui, tie pasakojimai galėjo atrodyti, kaip paprasčiausi pasikartojimai. Teksto formulavimo panašumai Evangelijose pagal Luką ir Matą leidžia manyti, kad pertvarkymo metu, dalis teksto buvo palaikyta pasikartojimais ir atstatant Evangelijos tvarką nepanaudota. Ta medžiaga, buvo tiesiog atidėta į šalį. Tos teksto vietos, kurios nebuvo laikomos pasikartojimu, buvo perimtos pilnai. Dalis medžiagos galėjo būti atidėta vien todėl, kad Antikos laikais tiksliai atstatyti supainiotus Evangelijos tekstus ir surašyti juos vienoje knygoje, tiesiog nepakako pajėgumo. Pagrindinė atstatomos Evangelijos knyga, prijungus „Jėzaus kilmės knygos“ dalį ir sudarė Evangeliją pagal Matą.
   Akivaizdu ir tai, kad atliekant šitą darbą Evangelijos tekstai buvo vertinami labai pagarbiai. Kitaip išvis neįmanoma paaiškinti, kodėl galėjo būti mėginama atstatyti supainiotus tekstus. Todėl ir tai, kas neatitiko „naujos“ Evangelijos sudarytojų tikslų, buvo surašyta atskiroje knygoje. Ta knyga mus pasiekė kaip Evangelija pagal Markų. Evangelija pagal Matą galėjo būti sudaryta Korinte, tarp 50 ir 52 metų. Ta knyga nebuvo parašyta(!), bet sudaryta, kaip ir liudija istoriniai šaltiniai. Pagal Papių, kuris antrojo šimtmečio pradžioje buvo Hierapolio vyskupas, Matas (lyg redaktorius) surinko pranešimus hebrajų kalba, bet to darbo metu, pranešimus interpretavo kiekvienas kaip sugebėjo. Žinia įdomi ne tuo, kad minimas Matas, bet tuo, kaip buvo „parašyta“ Evangelija pagal Matą. Kaip sakyta, galima manyti, kad minėta "Jėzaus kilmės knyga" yra gal net Mato nebaigtos knygos dalis. Atstatant Evangelijos tekstą, prie evangelijos tekstų buvo prijungta dalis "Jėzaus kilmės knygos", o naujai Evangelijai buvo priskirta ir Mato autorystė.
   Nenoromis peršasi išvada, kad sinoptinės Evangelijos yra trys sudėtinės vienos knygos dalys. Štai pavyzdžiui, Markaus Evangelijos 4. sk. 24-25 el., vienareikšmiškai yra Luko Evangelijos 6. sk. 38. el. sekantis papildymas. O Evangelijos pagal Matą 7. sk. 1-2. el. tekstas, yra Luko 6,36-38 teksto tęsinys. Lygiai taip Evangelija pagal Matą 7,3-5 el. nuosekliai seka Luko 6,39-42 tekstas. Per tokius teksto palyginimus, mes matome, kad turime reikalą su viena - į tris dalis perskirta knyga! Pakankamai neįsigilinus į Jėzaus vartotą terminologiją, daugelį Markaus Evangelijos tekstų tikrai buvo galima laikyti pasikartojimais. Kaip pavyzdžiui Evangelijoje pagal Matą 10,29-30 ir 12,6-7 Evangelijoje pagal Luką.
   Mus pasiekęs Naujasis testamentas yra akivaizdžiai stabmeldiškuose kraštuose susiformavusi knyga. Net ir Jono Evangelija mus pasiekė iš stabmeldiškų kraštų, išversta į graikų kalbą. Jono Evangelijoje, būtinai skliaustuose (nes tai prierašas!), randame tokį paaiškinimą: "Radome Mesiją" (išvertus tai reiškia 'Pateptasis') (Jono 1,41). Be to, Jono Ev. 1,38 randame ir tokį pasakymą: "Jie atsakė: 'Rabi', (tai reiškia: 'Mokytojau')...". Šie ir kiti paaiškinimai Jono Evangelijoje, rodo vien tai, kad tas egzempliorius, kuriuo mes naudojamės buvo verčiamas į graikų kalbą. Kartu terminai buvo patikslinami graikiškai. Tuo pačiu matome, kaip buvo sunku anuomet išaiškinti graikams judėjiškus terminus. Nes graikai apie tokius judėjiškus terminus neturėjo jokio supratimo. Visiškai suprantama, kad Pauliaus įtakoje naujos "Mato" Evangelijos išplitimas stabmeldiškuose kraštuose, nustūmė Markaus Evangeliją į užmarštį. Kad suprasti kaip aršiai Paulius gynė savo naująją evangeliją, pakanka žvilgtelti į laišką galatams. O krikščioniškas knygas saugantis kanonas, tuo metu dar nebuvo susiformavęs.
   Tuos tekstus, kurie buvo palaikyti pasikartojimais, bet neįtraukti nei į Evangeliją pagal Matą nei į Evangeliją pagal Markaus, kiek vėliau Lukas surašė atskiroje knygoje. Lukas pats sako: "Taip pat ir aš, rūpestingai viską nuo pradžios ištyręs, nusprendžiau surašyti [...] sutvarkytą raštą" (Lk. 1,3). Ką gi reikėjo dar tvarkyti, jei Evangelijos pagal Markų ir pagl Matą jau buvo parašytos? Kas Luko nuomone, jose buvo dar netvarkinga? Akivaizdu, kad Lukas turėjo daugiau medžiagos po ranka, nei, kad tuo metu jam žinomos Evangelijos pagal Markų ir Matą atpasakojo. Visiškai įmanoma, kad Lukas, dirbdamas Pauliaus raštvedžiu ir pats dalyvavo Evangelijos pagal Matą sudaryme. Ši prielaida gali paaiškinti ir didelį Evangelijų pagal Luką bei pagal Matą tekstų panašumą. Beje, net Biblijos Komisijos narys B. Rigo (B. Rigaux) daro išvadą, jog tokio evangelisto Mato išvis nebuvo.
   Antrojo apsilankymo metu, apie 57 mūsų eros metus, Paulius pristatyta naujoji Evangelija galatams, galutinai užrūstino jo priešus. Po antrojo Pauliaus apsilankymo pas Galatus, čia atvyko radikalūs skelbėjai, kurie atsinešė su savimi ir Evangeliją. Jie aiškino, kad Paulius nepriklauso dvylikai apaštalų, ir todėl skelbia klaidingą mokymą. Buvo kalbama ir apie kitokią Evangeliją, negu ta, kurią skelbė Paulius. Žodžiu, apie 57 metus, Paulius buvo priverstas, parašyti oficialų paaiškinimo laišką galatams. Laiške galatams Paulius rašo:" "Aš stebiuosi, kad jūs nuo to, kuris pašaukė jus Kristaus malone, taip greitai persimetėte prie kitos Evangelijos, kuri, tarp kitko, nėra kitokia…" (Gal. 1,6-7). Paulius aiškiai kalba apie galatams pristatytas skirtingas, bet to paties turinio Evangelijų knygas. Ir piktinasi Paulius ne Evangelijų skirtumu, bet tuo, kad galatai atmetė jo mokymą: „nuo to, kuris pašaukė jus Kristaus malone“. O tie, kurie galatams atnešė kitą Evangeliją, nors ir to paties turinio, Pauliaus žodžiais yra: „klaidinantys žmonės, norintys iškreipti Kristaus Evangeliją.“
   Evangelija pagal Matą galėjo būti sudaryta Korinte, tarp 50 ir 52 metų. Evangelija pagal Matą buvo ne parašyta(!), bet sudaryta, kaip ir liudija istoriniai šaltiniai. Pagal Papių, kuris antrojo šimtmečio pradžioje buvo Hierapolio vyskupas, Matas (lyg redaktorius) surinko pranešimus hebrajų kalba, bet tuos pranešimus interpretavo kiekvienas kaip sugebėjo. Savotiška žinutė - vienas surinko, o kiti (daugiskaitoje) interpretavo! Žinia įdomi ne tuo, kad minimas Matas, bet tuo, kaip buvo „parašyta“ Evangelija pagal Matą. Kaip sakyta, minėta "Jėzaus kilmės knyga" yra gal net Mato nebaigtos knygos dalis, o per tai, naujai Evangelijai buvo priskirta ir Mato autorystė.
   Evangelija pagal Markų kiek vėliau vėl susigrąžino savo svarbą, bet dabar jau taip, kaip ji buvo žinoma stabmeldiškuose kraštuose. Reikia manyti, kad Vatikano archyvai lengvai gali paliudyti čia dėstomas mintis. Tik ar Vatikanas to panorės..? Pagaliau, kad Luko Evangelijos autorius yra Lukas, matome iš Luko Evangelijos ir Apaštalų darbų knygos teksto palyginimo. Dėl Markaus Evangelijos autorystės t.p. nekyla abejonė, nes tai itikimai patvirtina istoriniai šaltiniai. Tik evangelistas Matas išvis niekada neegzistavo...
   Kaip ne keista, sujungus tris sinoptines Evangelijas pagal tam tikrą tvarką ir šianadien dar galima pilnai atstatyti pirminę Markaus knygą. Nėra abejonės, kad tas darbas anksčiau ar vėliau bus atliktas pilnai ir labai tiksliai. Nors krikščionims toks Evangelijos atstatymas baisus vien tuo, kad griauna visus jų aiškinimus apie Evangelijų kilmę ir "teologines" pasakėles apie Evangelijų kilmės priežastis. Pagal minimą tvarką, galima išskirti 32 - 33 logiškus ir vaizdingus pasakojimus. O svarbiausia, sujungus sinoptinių Evangelijų tekstus, mes akivaizdžiai matome, kad mus pasiekusių Evangelijų tekstai yra išlikę ypatingai tikslus. Taigi, išskyrus menkas „krikščionybės tobulinimo“ išimtis Evangelijose, Markaus Evangelijos tekstai išliko praktiškai nepakeisti!

   *Lietuvoje sakoma Morkus. Deja tai labai negražus Markaus vardo iškraipymas, lyg Markus būtų buvęs
   koks morkų augintojas. Mes gi nesakome „Morkus“ Aurelijus, kai kalbame apie ciesorių Markų Aurelijų!
   Tad kodėl reiktų Markų vadinti Morkumi yra tikrai nesuprantama.

***