Vienas mano pažįstamas paklausė: "Kas pasakė, kad gyvybei reikalingos tokios sąlygos kaip žemėje? Ar negali būti kitų gyvybės formų? Sako, ten per šalta, ten karšta, o ten - nėra deguonies. O lede aptikta kirmėlių, kurios puikiausiai...", - nesvarbu, ką tos kirmėlės ten puikiausiai daro... Kalbėdamas apie reliatyvumą, kitas mano bičiulis man pateikė plokščios erdvės pavyzdį, kuriuo paaiškino, kaip plokščios erdvės „gyventojas“ galėtų vertinti trimatės erdvės įvykius. Abu supratome, kad plokščios erdvės „gyventojas“, galėtų matyti vien įvykiu nuotrupas, tiek, kiek trimatė erdvė sąveikauja su plokščia erdve.
Nors klausimai atrodo skirtingi, jie turi tarpusavio ryšį. Kadangi mes matome, ir per tai vertiname tai, ką matome, noriu pakalbėti ir apie tai, kaip mes matome. Gal kas suvoks per tai, ką mato! Visais atvejais mes turime reikalą su geometriniu požiūriu. Todėl, pasisakysiu apie geometrinius gudravimus ir pereisiu prie erdvių, kurios atrodo tokiomis „nepakenčiamomis“. Geometrija yra tiesiog neatsiejama nuo erdvių, bet kiek kitaip, nei mes įpratę manyti.
Toks Albertas Einšteinas,- šaunus vyras,- keliais nusistatymais, visus apstulbino tuo, kad keliais euklidinės ir ne euklidinės geometrijos brėžinukais, keliais brūkšniais pasibraižius trikampiuką, galima sumalti laiką ir erdvę į vieną krūvą. Visi apalpo, nuo tokio genialaus kvailumo! Tiesa, tai, kad galima sumalti laiką ir erdvę į krūvą nusprendė ne Einšteinas, bet toks Minkovskis iš Kauno, o Einšteinas tą be galo kvailą sprendimą tiesiog pasisavino. Taigi matome, kuo kvailesnis teiginys, tuo lengviau visuomenė tą kvailumą priima. Svarbu prieš tai paskelbti, kad taip pasakė genijus.
Ir kas čia drįstų aiškinti kitaip, jei toks tariamas genijus kaip Einšteinas, pradėjo aiškinti, kad erdvė bei laikas neatskiriami viens nuo kito? Ir dar pridūrė, kad šviesa sklinda kažkokiu vienodu greičiu ir tiesiai į jį! Jis net nepasivargino skaičiuoti, kokiu greičiu sklinda ta šviesa. Pasiglemžė Maksvelo skaičiavimus ir tiek. Tas Maksvelas mėgino paaiškinti Faradėjaus pastebėjimus, kaip sąveikauja elektronų srautas ir magnetizmas. Jis paskaičiavo elektromagnetinių bangų sklidimo greitį elektronų ir magnetiniuose laukuose. O Einšteinas pasisavinęs Maksvelo skaičiavimus, vien savo nusistatymu (kitaip dar vadinamu postulatu arba tiesiog išsigalvojimu) pareiškė, kad šitą greitį, tariamai išimtinai šviesos greitį, niekas nesugebėtų viršyti. Tam Einšteinui buvo visai nesvarbu, kad šviesa yra vien tų pačių, Maksvelo aprašytų elektromagnetinių bangų sklidimas elektronų ir magnetiniuose laukuose. O tai reiškia, kad visos elektromagnetinės bangos sklinda tuo pačiu, taip vadinamu šviesos greičiu.
Tik visiškai neaišku, kaip sklinda ta Einšteino šviesa. Neaišku kur, kokioje terpėje sklinda tos Einšteino šviesos bangos, o normaliai, elektromagnetinės bangos? Kadangi bangos, kur jos nesklistų, yra tos terpės, kurioje jos sklinda, svyravimų išraiška, mes galime kalbėti vien apie elektromagnetinės erdvės svyravimus ir tų svyravimų dažnius. Na pvz. ore sklinda garso bangos. Vandenyje, jūros bangos. O jei sakoma, kad šviesos (elektromagnetinių bangų) greitis vakuume yra didžiausias, tenka manyti, kad gryno vakuumo išvis nėra ir mes turime reikalą vien su elektromagnetine erdve, jos bangavimais ir tų svyravimų dažniais sudarančiais bangas.
Tai va, tie Maksvelo aprašyti elektromagnetiniai laukai, neišskiria šviesos kaip ką nors ypatingo. Nes ir šviesa paklūsta elektromagnetinių laukų bangavimo taisyklėms - kol banguoja. Ir greičiausiai, mes kalbame vien apie tam tikrų dažnių sužadinimą elektromagnetinėje erdvėje. O elektromagnetinis laukas, kuris persmelkia visą visatą, numanomai ir yra ta terpė, kurioje sklinda elektromagnetinės bangos, kuri buvo vadinama eteriu.
Taigi, nesiremdamas jokiais postulatais aš teigiu, kad medžiaginis pasaulis sklinda į šviesą. Taip, sklinda į šviesą ir ne atvirkščiai. Visi to pasaulio elementai, tokie kaip elektronai, protonai ir nežinia dar kokie - visas pasaulis sklinda į šviesą - kaip gėlė, kuri visa savimi skleidžiasi į šviesą. O ta šviesa, tas elektromagnetinių laukų aukščiausias energetinis stovis, į kurią sklinda visas pasaulis, vis prarasdamas savo energiją ir yra ta terpė, kurioje ir atsirado mūsų tamsos pasaulis.
Tai va aš, be nusistatymo teigiu, kad mes patys ir visas pasaulis sklinda į šviesą ir ne atvirkščiai. Šešėlis, jūsų pagrindinis argumentas prieš mano teiginį, yra vien jūsų minties šešėlis, kuris nėra argumentas, ką jūs sužinosite, kai jūsų mintis taps skaidri...
Prie tos keistos geometrijos prijungus S. Vavilovo nupasakotą optiką, galima pamatyti visai kitokį pasaulio vaizdą! Kad pamačiau, tai ir jums paporinsiu apie tas erdves, kurios gali būti vadinamos „nepakenčiama aplinką“. Pasakosiu be didelių įrodymų, nes vaizdingai atpasakoti sudėtingus fizikinius reiškinius, jau vien todėl, kad fizikiniai reiškiniai grindžiami tik susitarimais, yra per daug ne vaizdus dalykas.
Jau minėtas S. Vavilovas, dar 1926-tais jūsų eros metais pamatė, kad elektronas difraguoja. Paprastai kalbant tai reiškia, kad elektronas spinduliuoja, o tas spindulys, sugeba "užlysti už kampo", taip kai ir šviesos fotonas. O tas fotonas, tai tas pats elektronas, nešantis savyje aukštesnį energijos krūvį. Tai dar vienas įrodymas, kad ir šviesa užlysdama už kampo, paklūsta tiems patiems dėsniams, kaip ir visa elektromagnetinė erdvė. Tai va S. Vavilovas parodė, kad geometrijos, bent jau taip, kaip mes įpratę manyti, tiesiog nėra. Viskas yra vien banga, jei bent vienas elektronas banguoja. Kaip subangavo, taip ir matai visą pasaulį. Visą visatą gali matyti vien taip, kaip subangavo jos elektronai. Nes elektronas, būdamas lyg dalelė, nors ir banguoja, yra visų tariamų „daiktų“ pagrindas. Ir tu pats, žmogau, esi susikaupęs visokių, visokiausių bangų gumbas.
Na ar nustebai, žmogau, kad esi vien bangų gumbas?
O dabar bus dar keisčiau.
Dar blogiau – viskas yra vien šviesa! Ta šviesa yra „šalta“, kai kalbame apie daiktus, kuriuos prarasdamas energiją išbanguoja elektronas, kai susijungia į visokias molekules. Ta šviesa yra "šilta", kai saulutė pavasaryje sušildo tavo nosį. Ta šviesa yra "karšta", kai kaimynas liepia kišti pirštą į ugnį ir tu, žmogau, tai padarai, dėl savo kvailumo. Ta šviesa yra šviesa, kai pabundi ryte ir pamatai saulutę! Ir visa tai yra vien elektromagnetinio lauko svyravimai. Taip visiems gerai pažįstamai, bet dar nė vieno išminčiaus neaprašytai materijai tiesiog nebelieka vietos, tų elektromagnetinių bangų erdvėje.
Pasirodo, fizikai kalba apie tokį neapibrėžtumo dėsnį, kuris nusako, kad jei pamatai vieną elektroną, tai niekaip nesužinosi, kur anas yra. Nes tuo metu, kai mokslo žmonės pamato elektroną, jis tuojau „pabėga“. Tu jį matai ten kur žiūri, o ten, jo nėra! Ir dar blogiau, kai sužinai, kur jis yra, jau niekaip nematai to elektrono. Na, ar ne fokusai su ta šviesa? O aš sakau, kad nuo to žiūrėjimo į jį, elektronas pasidaro kaip fotonas, kurį tu gali matyti, ir tu jį pamatai. O atvirkščiai, kai tik fotonas kiek "aptingsta", prarasdamas energiją, jis virsta elektronu.
Aš žinau, kad per mane, ir jus kaimynai apšauks diletantais. Jau vien todėl, kad būtų lengviau apšaukti jus diletantais, pridursiu ir savo nuomone: nėra to neapibrėžtumo! Todėl sakau, kai pamatai tą elektroną, kadangi anas yra vien šviesos forma, tikriau - šviesos būvis, tai anas, pats virsta fotonu, nes „pamatydamas“ tu jį sužadini taip, kad anas tau tėkšt į akį, save patį - viena fotoną. Kai trinktelėjo, tai ir manai, kad anas pabėgo. Jau vien iš išgąsčio manai, kad tas pabėgo. Nors anas, tas elektronas, vien nuo tavo pažiūrėjimo į jį, gavo tiek jėgos, kad net atgal į akį trenkia...
Fokusai ir tiek, su ta šviesa! Apie tą, visokią šviesą, pasakoja Jonas, savo Evangelijoje, kur jis sako: „Šviesa spindi tamsoje, bet tamsa jos neužgožė“. Nes ir tu, žmogau esi vien tos, visokios šviesos gumbas! Ar tu šaltas, ar tu šiltas, o ar tu karštas - priklauso vien nuo tavęs, žmogau. Esi žmogau toks šviesos gumbas, toks kokį matai save veidrodyje, kai prausi nosį!
Ir dar blogiau, žmogau! Mintis - yra kryptingas jau aprašytų gumbų spinduliavimas. Kuris gali taip banguoti, kaip Čiurlionio „plokščioje geometrijoje“. Viskas yra taip, kaip Čiurlionio paveiksluose. Bet ta mintis, kurią minėjau, greičiausiai yra jau koks penktas matas, kurį aprašo Čiurlionio plokščią geometriją! Sąlyginai, tą penktą matą, pavadinkime kūryba,- gerai? Vadinasi, viskas priklauso nuo kokio nors šviesos gumbo spinduliavimo. Va todėl ir galime stumdyti kalnus, kaip sako jau minėta Evangelija! Kalnų negalime stumdyti tik tada, kai mūsų mintis prieštarauja teisingesnei minčiai. Ar aišku?
Žmogau, apie tas nenormalias sąlygas gerai paklausei! Žinok, kad žemės sąlygos tikrai yra vien išimtis, visatos požiūriu. Jau vien čia aprašytu požiūriu, žemė yra kažkas nenormalaus. Vadinasi, mes lyg kokie gumbai, nenormaliose sąlygose. Ta aplinka, kuri mus supa iš visų pusių, yra tokia, kur gali atsirasti viskas, kas tik netingi. Net žemė gali atsirasti, su visais savo kūriniais. Žemė yra tikras nesusipratimas, tose, nenormaliose sąlygose, kaip visata - bet atsirado! Gal atsirado vien todėl, kad kuris gumbas šito panorėjo,- kaip manai žmogau?
Suprantama, protingas žmogus paklaustų, apie ką aš čia porinu. O aš klausiu: ką tai reiškia, jei niekas, nieko neklausia?
O porinu aš apie tą bangų gumbą, kaip aš tave žmogau, tik ką moksliškai aprašiau. Čia mes mąstome apie visokius dalykus ir turime omenyje tai, kad tų dalykų išvis nėra. Tų dalykų išvis nėra, bent jau taip, kaip mes be šitų porinimų apie juos galvojome. Mes norime matyti daiktus, o jie yra vien spinduliavimas ir bangos! O mes jau supratome, kad tai, ką vadiname daiktais, yra vien šviesos gumbai, kaip bulvės rudenį. Todėl žmogau, nebijok „viską žinančių“, nes mums yra svarbu vien tai, kad mes esame bangų gumbai! Ir nebūk aklas, žmogau, kaip tas plokščios erdvės „gyventojas“, kuris vargu ar mąsto!
Gal nori, kad žemė vėl taptų plokščia?
***
Fuss
Alle Rechte vorbehalten. ©1998-2017 Erwin Schneider
Be atskiro autoriaus sutikimo, kategoriðkai draudþiama platinti masinës informacijos priemonëmis.
Ohne schriftliche Genehmigung des Herausgebers ist es nicht gestattet der Artikel oder Teile daraus in irgendeiner Form zu vervielfältigen oder zu verbreiten. Dasselbe gilt für das Recht der öffentlichen Wiedergabe.
Be atskiro autoriaus sutikimo, kategoriðkai draudþiama platinti masinës informacijos priemonëmis.
Ohne schriftliche Genehmigung des Herausgebers ist es nicht gestattet der Artikel oder Teile daraus in irgendeiner Form zu vervielfältigen oder zu verbreiten. Dasselbe gilt für das Recht der öffentlichen Wiedergabe.