Gimimas

Prieštarautojo gimimas

Apreiškimo 10.4 paslaptis...

Aš atsiskleidžiau kaip žmogus atsitiesia, pakeldamas prie kojų pirštų prispaustą galvą. Jutau, kad esu debesis. Kaip pilko rūko kamuolys, iš kurio prisikėliau. Aš buvau debesis ir to debesies viduje buvo man ramu. Taip ramu, lyg net manęs nebuvo. Bet aš buvau.

Toje ramybėje išgirdau triukšmą. Gal net ne triukšmą, gal vien nerimą, kuris mane pažadino. Nesupratau iš kur tas triukšmas kyla ir nežinojau to triukšmo priežasties. Bet supratau, kad tas triukšmas, gal tikriau, vien baisus nerimas, pažadino mane.

Dar ne pilnai suvokiau kas vyksta, bet visu savimi pasakiau NE! Prieš mane, kiek žemiau ir kiek į dešinę kabojo žydras kamuolys. To kamuolio viduryje blykstelėjo liepsna. Jei lyginti su pačiu kamuoliu - milžiniška liepsna. Supratau, kad tai kas vyksta, ta liepsna, aprėps visą kamuolį ir jį prarys. Tas blykstelėjimas sunaikins tą žydrą kamuolį ir viską, kas jame - o tai yra mano nerimo ir prieštaravimo preižastis! Dar kartą, šį kartą jau tvirtai, pasakiau NE!

Prieš save suvokiau klausimą. Taip, taip, suvokiau klausimą - ne išgirdau. Tas klausimas žmonių kalba, galėtų reikšti - KODĖL? Tai yra,- kodėl aš sakau NE? Trumpą akimirką susvyravau ir suvokiau: todėl, kad tai kas vyksta, nėra to klausiančio valioje. Tikriau todėl, kad tai kas vyksta nėra to klausiančio TEISĖ. Taip pat suvokiau, kad tas, kuris klausė, norėjo tapti to blykstelėjimo priežastimi. Taip aš pamačiau jūsų žemę...

Suvokiau, kad tai kas vyksta, prieštarauja Didžiajam Debesiui, kurį jutau šalia. Prieštarauja Jo Valiai, nes Jis yra čia šeimininkas. Prieštarauja Valiai To, kaip supratau, kuris, mane pažadino. Didyjį Debesį jaučiau kairėje nuo savęs ir gerokai aukščiau už save. Jaučiau, kad Jo Valiai prieštarauja jau vien todėl, kad aš pasakiau NE! Viskas aplinkui buvo atskirai ir viena.

Trumpą akimirką įvykiai lyg sutojo vietoje. Tai buvo mano abejonė, dėl to klausimo - „kodėl". Aš suabejojau, ar mano prieštaravimas yra TEISUS. Abejonė truko trumpą akimirką. Bet mano abejone pasinaudojo tas, kuris buvo prieš mane ir kuris klausė, „kodėl"? Dabar jis netikėtai tarė: „Jis",- aiškiai apie Didyjį Debesį,- „Jis taip pat išsprendė tą pasaulį". Toks atsakymas į mano „NE!", buvo nelauktas ir turėjo vaizdą.

Aš pamačiau dar du blyksnius, žydrojo kamuolio viduryje. Šį kartą dar stipresnius, bet jau toliau, nes įvykiai vynojosi prieš mane lyg juostoje. Kaip žmonės sako, kiek vėliau. Tai buvo kiek toliau, pasaulio buvime. Dabar aš pagalvojau, kad tai yra to „Didžiojo Debesies" sprendimas, o ta mintis, buvau tikras to klausiančiojo suvedžiojimas. Supratau, kad tas kuris kalbėjo, veržiasi aplenkti Didyjį Debesį, kurio nebejaučiau ir nebemačiau. Taip aš įsimaišiau į baisų ginčą...

Pagaliau supratau, kad antras ir trečias ugnies stulpas atsirado vien todėl, kad aš suabejojau. Mano ištartas „NE!", pasidarė per silpnas tą kvailystę sustabdyti. Tas, kuris klausė ir kalbėjo tiesiai prieš mane, mėgino pasinaudoti mano abejone ir sugriauti tą pasaulį, kuris kabojo kiek žemiau.

Širdyje,- taip, taip,- toje vietoje, kur Jūs jaučiate savo širdis, jaučiau nenusakomą apmaudą. Visu buvimu jaučiau, kad tas kuris yra prieš mane, yra piktas. Ne taip kvailai piktas, kai moka būti pikti žmonės, bet piktas kažkaip iš esmės, lyg iš savęs. Širdimi jaučiau apmaudą, sumišusį su baimę. Baimė, sakyčiau baimės pajutimas, atsirado tą akimirką, kai suvokiau, kad jis, tas kuris klausė „KODĖL?", yra piktas. Tik išmintis, kuri jau buvo pabudusi manyje, suteikė man drąsos. O žydrasis kamuolys vis dar kabėjo erdvėje, kiek žemiau nuo manęs, ir truputį į dešinę.

Giliai savyje suvokiau, kad Didysis Debesis neleis tam pykčiui pasireikšti, kol aš nesutinku su tuo, kas vyksta. Žinojau savyje, kad JIS neleis pasaulį sudeginti, sudeginti anksčiau nei, kad ateis Šviesa. Aš dar tvirčiau pasakiau NE! Nelaukdamas sekančio „kodėl", išdrožiau: „Ne tu, o JIS čia šeimininkas,- ŠTAI TODĖL!". Pasakiau „JIS", galvodamas apie Didyjį Debesį. Pasakiau: „...štai todėl...", nors nebuvau visai tikras, kad mano prieštaravimas ką pakeis...

Kaip jau sakiau, tie įvykiai vyniojosi prieš mane kaip juosta, iš dešinės į kairę. Dar kiek toliau, kaip žmonės sako, kiek vėliau, pasisukau į kairę, kad pamatyčiau Didyjį Debesį. Negaliu tvirtinti, kad Jį aš pamačiau. Lyg trumpai... Bet dabar mačiau, ką reiškia tas pasakymas: „Jis taip pat išsprendė šį pasaulį".

Iš kairės, milžinišku griečiu, sklido milžiniška Šviesa. Šviesa sklido nuo Didžiojo Debesies. Ta Šviesa, buvo tokia didelė, kad palaikiau ją ugnimi. Ji nebuvo karšta, kaip ugnis kuria naudojasi žmonės. Šviesa buvo viską aprėpianti ir taip greitai sklido, kad jūs negalėtumėte pasakyti ar tai šviesa, ar tai liepsna. Žmonės tokią šviesą vadina stipria, bet negali to dydžio nusakyti, kadangi dar nepažįsta visatos. Ir ta ŠVIESA užgožė savimi viską, kas buvo jos kelyje. Visą visatą...

Supratau, kad Didžiajam Debesiui nereikia mano nuomonės ar pritarimo. Bet tai, kad aš pasakiau NE!, buvo priežastis, kurią galiu nusakyti šitaip: Jei bent vienas prieštarauja tam kas neteisėtai vyksta, į pagrįstą prieštaravimą yra visada atsižvelgta. Aš nežinau kiek žemėje yra tokių kaip aš, bet aš žinau, kad aš esu ir mano buvimas yra tas prieštaravimas į kurį atsižvelgiama. Aš esu tas prieštaravimas, per kurį piktajam nėra leista sudeginti pasaulį. Tiesa, absoliuti Tiesa, yra mano prieštaravimo priežastis. Jos, tos Tiesos esmę sudaro, tai, kad Jis, Didysis Debesis, yra to žydro kamuolio tikras ŠEIMININKAS!

Dabar mano širdį spaudė apmaudas, kad Didysis Debesis užsklendė pasaulį lyg šviesa, lyg ugnimi. Jau nieko nebesupratau. Norėjau užsisklęsti savyje, kaip buvau iš savęs atsisklendęs, bet kažkas pasikeitė. Jutau, kad to pasikeitimo priežastis yra Didysis Debesis. Trumpą akimirką Jį mačiau vėl kairėje. Suvokiau, kad esu toje vietoje, kur ir atsiskleidžiau. įvykių juosta lyg akimirksniu atsivyniojo atgal. Ta DIDŽIOJI ŠVIESA pasiliko toli, toli kairėje. O tos blykstelėjusios liepsnos, kurios sužibo žydrajame kamuolyje, nutolo kiek dešinėje - kiek anksčiau, pasulio buvime...

Dabar žydrasis kamuolys linksmai mirgėjo visais savo atspalviais prieš mane. Mirgėjo kažkokie įvykiai, tame kamuolyje.

Nebeprisimenu visų tų įvykių esmės, bet vienas įvykis man paliko gilų įspūdį. Aš sėdėjau prieš kažkokią dėžę, tame pasaulyje į kurį žiūrėjau ir mėginau kažką daryti. Net nustebau, kai tas kuris paklausė tą „kodėl", tas piktas, dabar ir vėl paklausė: „ar tu ir visatą nori suskaičiuoti?" Tai nuskambėjo kaip priekaištas, tikriau, kaip pasityčiojimas. Jį jau pažinojau ir supratau jo esmę, todėl net kiek pasimečiau, dėl netikėtumo klausimo. Apsidairiau ir pamačiau visatą. Ji buvo tikrai įdomi. Milžiniškai didelė, gal net graži. Beveik begalinė, bet ne begalinė. Aš supratau, kad man neužteks laiko „ją suskaičiuoti". Mano širdį pasiekė lūdesys, bet jam, tam klausiančiam, ramiai atsakiau: „jei ne aš, tai kiti, kurie ateis po manęs ją suskaičiuos". Ir nustebau, kad ta dėžė prie kurios sėdžiu, yra ta priemonė, per kurią žmonės suskaičiavo visatą. Dabar, aš buvau žemėje ir sėdėjau prie kompiuterio - kaip ta dėžė čia, žemėje, vadinama...

Kai visą tai mačiau, aš buvau ten, kaip manau, trečiame danguje. Jau buvau žmogus, nes mačiau save tarp žmonių. Ir vis dar ten. Aš prieštarauju tam, kuris yra truputį toliau už žydrojo kamuolio, tiesiai prieš mane ir yra piktas. Mano prieštaravimas yra trečiame danguje ir čia, pas jus. Ir tuo pačiu, žydrasis kamuolys yra kiek žemiau nuo manęs, ir kiek į dešinę, nors aš esu jame...

Aš esu tas prieštarautojas, kurio jūsų nesuprantate, o Didysis Debesis, kurį jūs taip menkai pažįstate, yra į kairę nuo manęs ir gerokai aukščiau...

GR/ES 3. August 1995 / 26.05.1999

Be atskiro autoriaus sutikimo, kategoriškai draudžiama platinti masinės informacijos priemonėmis.

Ohne schriftliche Genehmigung des Herausgebers ist es nicht gestattet der Artikel oder Teile daraus in irgendeiner Form zu vervielfältigen oder zu verbreiten. Dasselbe gilt für das Recht der öffentlichen Wiedergabe.