Augustas rašė:Keistuolis rašė:Klausimo esmė: kaip persekiotojas Saulius tapo apaštalu Pauliumi?
Matau, kad Pauliaus klausimas išsivystys į atskirą remą. O iš citatos matosi vienareikšmiškumo stoka. Taigi, arba Paulius yra apaštalas ir jo raštai yra apaštalinės vertės, arba jis nėra apaštalas ir jo raštai vien užgožia Jėzaus Mesijaus (Nazariečio – ne Kristaus!) mokymą. Jėzaus Mesijaus mokymo Paulius nepapildo ir iš vis apie jį neužsimena, nes apie tokį mokymą neturėjo jokio supratimo.
Na, čia vėl Tamsta klysti. Kad raštai būtų pripažinti įkvėptais, nėra būtina būti apaštalu. Pvz., evangelistas Morkus, parašęs Evangeliją pagal Morkų, tikrai nebuvo apaštalas, tačiau jo parašyta Evangelija yra kanoninė knyga. Evangelistas Lukas irgi pats nebuvo apaštalas, tačiau jo raštai yra kanoniniai. Tad ir Paulius šiuo atveju gali būti tikras apaštalas, gali nebūti tikras apaštalas, nuo to buvimo ar nebuvimo apaštalu jo raštai savo vertės tikrai nepraras.
Kad neišradinėti dviratį, pateiksiu kiek platesnę ištrauką iš knygos „
Krikščionybės kilmės paslaptys“.
Krikščionybės kilmės paslaptys rašė:Hippo susirinkime 393-čiais m. e. metais, auganti bažnyčia pagal Paulių patvirtino Naujojo Testamento knygų sąrašą – kanoną. Tas kanonas iškėlė Pauliaus skelbtą „farisiejų mokymą stabmeldžiams“, kuris, įtraukus į Naują Testamentą daugybę Pauliaus laiškų, buvo dokumentuotas ateinančioms kartoms. Bet keistas faktas, kad taip plačiai Pauliaus išgirta evangelija, kuri tariamai nukrito iš dangaus, kaip sako Paulius: „Mano paskelbtoji Evangelija nėra iš žmonių“ (Gal. 1,11-12), kanono sudarytojų nebuvo pastebėta ir į Naująjį Testamentą nebuvo įtraukta. Nors bažnyčios kanonas buvo sudarytas ištikimiausių Pauliaus garbintojų ir pasekėjų. O jei Paulius skelbė Evangeliją tariamai abstrakčiai, kaip šiandien išsisukinėja šiuo klausimu krikščionys, yra tikras stebuklas, kad keturios konkrečios Evangelijos, kurios nenukrito iš dangaus, visgi buvo įtrauktos į Naująjį Testamentą.
(...)
Priešingai, nei, kad teigia teologai, bažnytinis kanonas buvo sudarytas be jokios inspiracijos, vien išsakant asmeninius įsitikinimus, maždaug taip: „Tai mes priimame, tai mes atmetame, o tai, tiesiog į ugnį, prakuroms...“ Šiandien didžiai gerbiamas, taip vadinamas „Muratori kanonas“, yra tam puikus pavyzdys: „Platinamas laiškas Laudicijai ir dar kitas Aleksandirjai, kurie Pauliaus vardu buvo suklastoti Marcijono sektai. Ir dar vienas, kuris negali būti katalikų bažnyčios priimtas: nes negalima maišyti tulžį su medumi. Vienas Judo laiškas ir du įvardinto Jono, liks katalikų bažnyčioje išlaikyta išmintis, kuri Saliamono draugų džiaugsmui ir jo garbei buvo parašyta. Taip pat Apreiškimus Jonui ir Petrui mes priimame, kuriuos kai kurie mūsų bažnyčioje nenori skaityti.“
Tiesiog nusikaltimas, kad šiandien negalime tikrai sužinoti, ką Paulius rašė Laudicijos ir Aleksandirjos bendruomenėms ir dar viename laiške. Nes tie laiškai jau tada buvo paskelbti klastotėmis arba „tulžimi“, kadangi netiko valdančiųjų ideologijai, kovojant prieš Marcijoną. Ir jei kurie apaštalo Petro ar kitų apaštalų raštai taip pat pateko į Pauliaus bažnyčios vadovų rankas, bet netiko jų ideologijai, ir tie raštai buvo nedelsiant paskelbti klastotėmis arba erezijomis, ir dažniausiai sunaikinami. Kelis tokius raštus mini Eusebijus: „Betgi Petro aktai, Petro Evangelija, ir Apreiškimas Petrui, kaip mes žinome, niekada nebuvo įvardinti katalikiškais raštais...“ (HE III 3) Nors apie 200-sius m. e. metus didžiai gerbiamas „Muratori kanonas“ Apreiškimą Petrui mini kaip katalikišką raštą.
Plačiau apie tai galima pasiskaityti knygoje. Galima pridurti, kad antras Petro laškas išliko vien todėl, kad kažkoks krikščioniškas "gudruolis", laiško pabaigoje įgrūdo pagyrimus Pauliui!
Augustas rašė:O kaip jis tapo apaštalu, tai jau ir nebesvarbu bei ar iš viso buvo tikruoju apaštalu, šiuo atveju nesvarbu, nes jo raštų vertei tas jokios reikšmės neturi.
Ir kaip dar svarbu! O pateikta ištrauka pakankamai paaiškina, kodėl Pauliaus raštai nėra labai jau dvasingi, kaip tamsta sakai.
Taigi, belieka paklausti: o kas yra apaštalas? Ir kam tie apaštalai reikalingi, jei turime Paulių,
kuriuo būtinai reikia tikėti, nors ne visai kaip Dievu!Na ir aš taip noriu, kaip Paulius…
O kad būtų „kiečiau“, paklausiu taip, kaip Paulius klausia. Ar aš ne apaštalas, ar aš neseku Jėzaus Mesijaus (Nazariečio) pėdomis? Ir mano raštus ateinančios kartos, kai tik jos išsivaduos iš pauliškosios krikščionybės hipnozės, galės įvardinti dvasiškais – aš nesiginčysiu su jais...
