Pakrapščiau kišenėje ir prabėgomis įmečiau monetą į sumaigytą kepurę. Žmogus dėkodamas garsiai tarė: „dangus jūsų neužmirš“. Net įšsižiojau, lyg tas žmogus būtų ištaręs kokį burtažodį. Taip staiga, tiesiai prieš mano nosį, išdygo tvarkingai apsirengusi „sesutė“. Dar staigesniu rankos judesiu, moteriškė įrėmė savo aukų dėžutę man tiesiai po nosim. Atšokau nuo jos, mostelėdamas ranka į seną žmogų ir pasakiau: „jis tau aukos“. Kai „sesutė“ nukreipė žvilgsnį į tą žmogų, aš prasmukau pro ją.
   Geriau būčiau jai nieko nesakęs. Moteriškė tuojau pripuolė prie to vargšo, su ištiesta ranka. Senas žmogus rūsčiai žvilgtelėjo į mane. Kelias monetas, kurios gulėjo kepurėje, jis suvertė į saują ir susigūžė keltis nuo grindinio. Dabar „sesutės“ aukų dėžutė buvo beveik įsirėmusi tam žmogui į nosį. Žmogus dar kartą rūsčiai žvilgtelėjo į mane ir aiškiai vien todėl, kad „sesutė“ jo nepargriautų, įmetė vieną monetą į „sesutės“ aukų dėžutę. Jis dar kartą burbtelėjo: „dangus jūsų neužmirš“. Tas pasakymas, „dangus jūsų neužmirš“, vėl buvo skirtas man, nes jis dar rūsčiau pasižiūrėjo į mane. Net šiurpas perbėgo.
   Susikūprinęs žmogus nuslinko gatve ir aš jau norėjau eiti. Bet pamačiau, kad „sesutė“ nei per žingsnį neatstoja nuo to vargšo ir kažką paskubomis bumba jam į ausį. Žmogus vis labiau gūžėsi, lyg užpultas bičių spiečiaus, bet „sesutė“ buvo kur kas vikresnė. Ji taip greitai derinosi prie to vargšo kraipomos galvos, kad net man pasidarė smalsu, ką ji tam žmogui sako.
   Nesąmoningai ir aš nuslinkau paskui tą vargšą. Vos spėjau pamatyti, kai tas žmogus, visu savo nerangumu, metėsi į pirmą pasitaikiusią užkandinę. Suprantama, tai jo neišgelbėjo. Kai įslinkau ir aš į tą užkandinę, pamačiau jau sėdinčią prie stalo, nuostabiai nesuderinamą porelę. Tas aptriušęs benamis lėtai ir pasimėgaudamas sukimšo burnon gabaliuką duonos ir garsiai gurkštelėjo arbatą. Teisiog spindinti savo tvarkingumu „sesutė“, nesustodama kažką kimšo, giliai į pečius įtraukton to vargšo galvon.
   Juodu manęs nepastebėjo, o aš prisėdau prie kito staliuko taip, kad juodu gerai matyčiau ir, kad gerai girdėčiau, ką „sesutė“ sako. Tai padaryti, buvo tikrai paprasta, nes „sesutė“ kalbėjo taip garsiai, lyg būtų visiškai viena, tame užkandinės šurmulyje. Užsikūriau pypkę ir įsitraukiau į „sesutės“ monologą.
    „Matai kaip puiku, kai gali laisvai reikšti mintis ir turėti savo poeziją. Atsimenu tą vienodą sukirpimą, nuo kurio bloga darosi“, – išgirdau, bet dar nesupratau apie ką kalba. Man buvo keista, kad „sesutė“ taip kalba, nes ji buvo apsirengusi pagal tokį vienodą „sesučių“ sukirpimą, kad vienodžiau nesugalvosi. Užkandinėje šmirinėjo gal dešimt vienodai apisirengusių „sesučių“, kurios labai įtemtai kūždėjo „pašnekovams“ į ausis. Savotiškas nevienodumo supratimas!
   Staiga, moteriškė nusitarškėjo visai kita kryptimi: „Kad Biblija yra Dievo knyga, ten aprašomas Dievo darbas“, - sutarškėjo ji. Aš jau visai nebegalėjau suprasti, kokius paslaptingus dalykus ji tam žmogui aiškina. Bet kai išgirdau sekančią tiradą, pagalvojau, kad tai gal ir yra jos minėta poezija. „Esu be galo laiminga žinodama, kad net antikristo atėjimas yra nulemtas mano Dievo – tasai ateis tik tuomet, kai mano viešpats jam leis ateiti, kad įvyktų tai, kas buvo viešpaties suplanuota. Mano Dievas yra galingas – aš juo didžiuojuosi“,- užbaigė ji rimtu atsišaukimu.
   Apie poeziją aš mažai išmanau. Galios pagarbinimą – suvokiau tuoj pat! Bet vis tik, niekaip nesupratau, kodėl ta moteriškė taip savinasi Dievą, lyg Dievas vien jai priklausytų, nors ir yra galinagas. Kaip „sesutė“ įveikė Dievą, kad Dievas dabar vien jai priklauso ir kodėl Dievas vien jos klauso – nežinau. Negalėjau giliau apmąstyti, tą keistą nuosavybės jausmą, nes moteriškė jau dėstė apie Evangeliją. „Evangelijos esmė yra ta, kad ji yra gera naujiena“,- ji aiškiai konstatavo. Ir pridūrė tikrą eilėraštį.

   Jėzus paima namo kaltę,
   jis nukryžiuojamas (o aš jame),
   jis miršta,
   jis prisikelia,
   jis atstato kritusį žmogų į jo pirmykštę poziciją prieš Dievą,
   nes nuodėmė nuplauta Kristaus brangiu krauju
   ir žmogus tuomet gali toliau įsilieti į jam numatytą planą
   arba tikslą!

Štai kas yra poezija – supratau! Bet, kodėl nuodėmę nuplovė Kristus, kai buvo nukryžiuotas Jėzus – nesuprantu ir dabar. Gal „sesutė“ manė, kad tai Jėzaus pavardė, kai rašė savo poeziją. Mažai ką supratau, bet nesiginčysi gi, kai taip aiškiai sakoma, kad tu žmogau, gali būti išgelbėtas vien, kai nužudai savo Dievą!? Ir ne bet kaip nužudai – būtinai turi jį nukryžiuoti!? Vien dėl to, kad moteriškė kalbėjo apie savo nuosavą dievą, man buvo pakankamai ramu. Tegu ji daro su tuo savo nuosavu dievu, kas jai patinka.
   Aš tai žinau taip, kaip sako tas Dievas, kuris yra visų Dievas, kurį aš truputį pažįstu. Tas Dievas sako, kad žudyti negalima – net Dievą. Todėl aš žinau, kad nukryžiavimas yra nusikaltimas, kurį savo malonumui naudoja vien žmonės, bet ne Dievas. Ir man to žinojimo gana. O tai, kad reiktų plauti nuodėmę krauju ir dar taip būtinai, kaip ta moteriškė porina, man buvo tikrai naujas dalykas. Nejaugi negalima nuodėmių vengti, kad nereiktų to kraujo? Ir jau padarius nuodėmę, sako mano pažįstamas Dievas, galima ieškoti atlaidumo. Manau, jums visai aišku, kokie kvaili yra mano klausimai?
   Taigi, aš vėl įsiliejau į aiškiai man numatytą planą arba tikslą. Nes dar po kelių poezijos eilučių, „sesutė“ vėl apibendrino: „Evangelija yra būtent atstatanti žinia ir parodanti toliau į priekį, kam žmogus pašauktas“. Po tų žodžiu aš galutinai supratau, kad tai kas čia vyksta, tikrai nėra atsitiktinumas. Man buvo absoličiai viskas aišku ir be mano kvailų klausimų! Nors moteriškė kalbėjo viena, ir gal net vien su savimi, bet tai buvo visai rimtas nepažįstamų žmonių pasitarimas. Ir aš buvau pašauktas taip nemandagai dalyvauti tokiame svarbiame, nepažįstamų žmonių pasitarime.
   Gal tas senas žmogus ir nieko nežinojo apie evangelijas – nežinau. Bet moteriškė, staiga nusprendė būtinai patikslinti, kiek yra evangelijų. „Evangelijų yra keturios, pagal Matą, Morkų, Luką ir Joną. O penktoji, yra ta, kuri veikia asmeniškai žmogaus gyvenime“,- pridūrė ji. Dabar aš jau žinojau, kad sužinojau tikrai naują dalyką. Aš seniai žinojau, kad yra kelios Evangelijos. Bet dabar, ir man paaiškėjo, kad kiekvienas žmogus turi ne tik asmeninį dievą, bet ir asmeninę evangeliją!
   Kaip sužinoti, ar ta penktoji, savoji, nuosavoji evangelija kartais nėra klaidinga, „sesutė“ ir nepaklausta, nedelsiant paaiškino. „Kaip pamatyti, ar ji tikra? Dievas mums paliko standartą – savo žodį. Jei kokia nors evangelija prieštarauja Dievo žodžiui ir jo Dvasiai – ji yra netikra, melaginga. Puiku, kad yra matuoklis, kuriuo galima nustatyti, kas tikra ir kas ne.“,- ji vėl pridūrė svarbų atsišaukimą. Man visiškai aišku, kad moteriškės patarimu ir jūs galite patikrinti, savas, nuosavas, penktas evangelijas. Jūs sužinosite kas tikra, pagal tą svarbų „sesutės“ nurodytą standartą! Tik nepamirškite standarto, nes kitu atveju, nuo vienodo sukirpimo, gali ir jums pasidaryti bloga! Aš negaliu pasinaudoti „sesutės“ nurodymu, nes aš žinau, kad yra viena vienintelė, Jėzaus paskelbta Evangelija, nors ir užrašyta keliose knygose.
   Tas senas žmogus, kuris tylėdams taip nuoširdžiai šnekėjosi su „sesute“, kiek sukrutėjo. Tai buvo rimta jo klaida! Moteriškė labai staiga, iš po padurkų ištraukė maža knygelę, kurią ne atvertė, bet tiesiog atlupo, pažymėtoje vietoje ir porino toliau. „Paulius taip pat įspėja: „Bet nors ir mes patys ar angelas iš dangaus jums skelbtų kitokią evangeliją, negu mes jums paskelbėme,- tebūnie prakeiktas“. Tuos žodžius, moteriškė lyg perskaitė iš Pauliaus laiško galatams, lyg susakė tiesiai iš savo širdies gelmių.
   Dabar susigūžiau ir aš, ne vien tas senas žmogus. Ir kas norėtų būti prakeiktas, jau vien todėl, kad pagalvojo, jog yra kokia kita, sakysime, Jėzaus paskelbta Evangelija, net jei ir užrašyta kokio Jono. Nors moteriškė turi vien savo asmeninį dievą, kas ten žino, gal anas kietesnis. Aš tikrai išsigandau ir jau beveik sutikau priimti tą penktą, „sesutės“ nurodytą evangeliją, nors manęs dar niekas neprašė keisti savo nuomonę.
   Bet kai moteriškė paaiškino, kad taip Paulius kalba vien todėl, kad „ten buvo bičų skelbenčių savus variantus“,- kiek aprimau. Jau vyliausi, kad moteriškei pirmiau paklius į rankas tie, kiti „bičai“, apie kuriuos „sesutė“ jau aiškiai žinojo. O aš, norėjau tyliai išslinkti iš tos knaipės, kol manęs nieks napastebėjo.
   Bet tas senas žmogus, kai tik sukrutino aiškiai nutirpusį sprandą, įsmeigė savo rūstų žvilgsnį tiesiai į mane. Aš buvau pastebėtas, akyvaizdžiai pastebėtas! Sustingau vietoje! Nežinau, kuo tas spoksojimas į mane būtų pasibaigęs, bet mane tiesiog išgelbėjo gailestingoji „sesutė“.
   Kai tas vargšas, spoksodamas į mane, garsiai siurbtelėjo arbatą, moteriškė tiesiog uždainavo: „Tu visiškai teisus, sakydamas, kad evangelija pagimdė Paulių – todėl „mes“ tikime Pauliumi ne ta prasme kaip Dievu. Ta prasme, kad jis sako tiesą – tai ką kalba Paulius yra Kristaus evangelija.“ Va taip, dabar ir man buvo aišku, kad Kristus turi nuosavą evangelija, nors ir Paulius paskelbtą, bet kaip visi žmonės! Žodžiu, supratau, kad visa tai, ką kalba Paulius ir yra ta Kristaus evangelija. Būtų Paulius patylėjęs – ką ten kažkoks Jėzus – net Kristus, nieko nesuprastų apie jokias evangelijas.
   Nors ne viską supratau, bet pagalvojau, kad dabar, būtinai turėsiu atsisakyti to Dievo, kurį taip menkai pažįstu. Jau žinojau, kad aiškiai reikia pradėti tikėti Pauliumi, nors ir ne visai kaip Dievu. Buvo akyvaizdu ir tai, kad aš esu kvailys, nes maniau, kad yra Jėzaus paskelbta Evangelija. Nespėjau net susiginčyti su savimi, kai buvau tiesiogiai sustiprintas naujame tikėjime. „Paulius neatveda žmonių pas SAVE – JIS VEDA ŽMONES PAS KRISTŲ“,- „sesutė“ vėl paskelbė atsišaukimą!
   Tame svarbiame pasitarime, dabar jau nebesupratau nieko. Nukryžiavo Jėzu, liepė garbinti Kristų ir dar tikėti Pauliumi, ne kaip dievu. Še tau ir pyragai! Ir žinokit, buvau nedelsiant vėl sustiprintas mano nežinojime: „Kristus pats neskelbs evangelijos – tai jis patikėjo žmonėms: „eikite į visą pasaulį ir skelbkite evangeliją visai kurinijai“ – tik skelbti pavedė ne kokia nors, bet Kristaus evangeliją.“ Gal reikia skelbti vien tai, ką kalba Paulius ir sakyti, kad tai Kristaus evangelija? Ar jūs ką nors suprantate? Aš tai menkai. Jau buvau beveik įtikintas, kad rimtai klystu, manydamas, kad galima kalbėti vien apie Jėzaus paskelbtą Evangeliją.
   Pagaliau, man buvo visiškai aišku, kad tam benamiui žmogeliui, dabar bus tikrai gerai! Kaip sakyta, nukryžiavo Jėzų, liepė jam, tam benamiui, už tai gerbti Kristų ir dar liepė tikėti Pauliumi, nors ir ne visai kaip dievu. Kaip tas žmogelis su „sesutės“ užduotimis susitvarkys, man buvo visiškai neaišku. O tas žmogus, dabar taip spoksojo į mane, kad viduje visas drebėjau iš baimės, nors jis manęs, bent kol kas, tai moteriškei neišdavė.
   Moteriškė nedelsdama patvirtino, kad mano baimė, yra rimtai pagrįsta. Ji taip pagarbino jėgą, visais jai suprantamais pavidalais, kad net šaltukas prabėgo. Visai persigandau, kai „sesutė“ užgiedojo aukštu balsu: „Aš asmeniškai garbinu tą, kuris yra galingiausias“,- aiškiai apeliuodama į tą, kuris yra galingiausias,- „kuris yra aukščiausiai visų – jei Kristus būtų sukurtas, jei aukščiau už Jehova būtų kas nors kitas ir Jehova būtų jam pavaldus aš lenkčiausi jam“,- užbaigė tiradą.
   Kai po tokio jegos pagarbinimo ji staiga pamelavo: „Lenkiuosi viešpačiui ne iš baimės, bet iš meilės“, – apsiraminau. Apie tuoj sekusius vestuvinius įsipareigojimus tai jėgai, kuriais pratryško moteriškė, čia nepasakosiu. Esu kukliai išauklėtas ir žinau, kad intymių dalykų nereikia viešai pasakoti. Jei „sesutė“ nori pasakoti apie tai viešai, ir net tokiems seniems žmonėms, kaip tas benamis, tegu pasakoja. Aš tos moteriškės taip bijau, kad negalėčiau jai niekaip dėl to priekaištauti…
   Bet tam vargšui žmogui, tie vestuviniai čiulbėjimai buvo aiški riba. Žmogus perbraukė ne labai švaria rankove per savo ūsus ir ramiai paklausė: „Moterie, ar žinai, kad aš esu tavo Dievas?“
   Moteriškė akimirksniu pabalo. Atšoko nuo to vargšo, kaip įgelta bitės. Ji staiga įsitempė visu ūgiu, lyg ištiesdama aukų dėžutę kam po nosim. Dirstelėjo per petį į nesavą Dievą ir linksmai krypuodama klubus, po ilgu sijonu, ištipeno pro duris.
   Aukų dėžutė liko gulėti ant stalo. Žmogus atsargiai atidarė aukų dėžutę. Išsiėmė mano paaukotą jam monetą, įsidėjo tą monetą kišenėn ir net nepažvelgęs į mane, pradingo. Tiesog, lyg išgaravo. Gal jis pradingo vien todėl, kad jis tikrai yra tos moteriškės Dievas, o moteriškė jau buvo išėjus? Gal jis pradingo vien todėl, kad moteriškė jo nepripažino? O gal jau vien dėl to pradingo, kad jo kas vėl nenukryžiuotų..? Ko nežinau, tai nežinau…
   Aukų dėžutė liko gulėti ant stalo. Aš priėjau ir pradariau dėžutę. Ji buvo iki pusės prigrūsta pinigų. Dabar aš turėjau spręsti naują, rimtą problemą. Man buvo visiškai neaišku, kodėl tas vargšas benamis, pasiėmė tik vieną, tik jam paaukotą monetą? Aš uždariau aukų dėžutę ir palikęs ją ant stalo išėjau iš užkandinės. Ir dabar tiesog nesuprantu, kodėl aš nepasiėmiau tiek daug, moteriškės dievui paaukotų pinigų…

Autoriaus pastaba. Tekste panaudoti „sesutės pamokymai“ yra autentiški monologai. Tai labai, labai, labai sutrumpinti tekstai. Ten, kur buvo visiškai būtina, kalba kiek pataisyta.