Erdvėlaikis yra nesąmonė

[Snukis]

Laikas nėra objektas pats sau, nėra matuojamos aplinkos ar materijos sudėtinė dalis ir pasireiškia objektyviai vien taip, kaip bet kuris kitas matavimo etalonas.

Kaip sakiau - reikia skirti daiktą nuo objekto. Keistuolis kalba apie laiką kaip daiktą (nors vadina tai objektu), kad jo negali kažkaip pačiupinėti ar apibrėžti kažkokiuose rėmuose, o aš kalbu apie objektą, kuris nors ir niekaip neapčiuopiamas, bet yra realus ir egzistuoja. Taip pat paaiškinau kas būtų jei "nebūtų" laiko. Priežastingumo pricipo nebūtų - viskas įvyktų iškart be jokios priežasties, bet greičiausiai tai neįvyktų niekas, nes koks nors įvykis yra laiko pasireiškimas, kad jis yra. Jei laiko nėra - nevyksta nieko ir nieko nėra.

Visiškai abstrakčiai: laikas yra įvykių intensyvumo palyginimas, kitų įvykių ar aplinkos atžvilgiu. O konkrečiai, laikas ir erdvė niekaip nepriklauso vienas nuo kito.

Ne visai palyginimas. Laikoas yra objektyvus faktorius, nepriklausantis nuo mūsų lyginimo, matavimo, vertinimo. Laikas tikrai nepriklauso nuo nieko, bet erdvė nuo laiko priklauso. Dar kartą kartoju - jei laiko nėra (arba matematiškai užrašom parametrą t=0), tai ir viso kito nieko absoliučiai (tame tarpe ir erdvės) nėra, o mūsų Visatoje laikas nelygus 0. Kitaip sakant - jis yra ir reguliuoja visos Visatos vystymosi/gyvavimo eigą. Mūsų Visata yra dėl to, kad laikas "yra" (kabutėse, nes čia laikas kaip objektas matuojamas/vertinamas juo pačiu - ar yra yra, ar nėra yra). Laikas yra nepriklausomai nuo to kas ir kokį jo matavimo/vertinimo būdą pasirinks. Nėra absoliučiai tikslaus ir teisingo būdo laikui matuoti ar įvertinti. "Einšteino reliatyvumo teorijoj" laikas suprantamas... "Supratimas" laiko ten suformuotas įvairiausių priežasčių: asmeninių ambicijų, kvailumo, nemokšiškumo, politinių peripetijų ir t.t.. Todėl ten yra visisškaas šlamštas ir negali būt imamas kaip pavyzdys bent apytikslio suvokimo apie laiką. Nenuostabu, kad vienas žymiausių laiko reliatyvumo aiškintojų - Herbertas Dinglis (Herbert Dingle) tapo radikaliu Einšteino sapalionių priešininku ir 1971m. išleido knygą "Mokslas kryžkelėje" ("Science at the Crossroads"), kurioje tą "Einšteino reliatyvumo teoriją" vadina "durnumo teorija" (theory of stupidity). Ir visus pasekėjus vadina idiotais. Šiaip reikia čia pasakyti kelis dalykus: 1 Norint kritikuoti EInšteiną reikia žinoti tiksliai ką jis pasakė ir kaip, o ne vadovautis išpopuliarintais Einšteino teiginiai, kurie, kaip ne kartą minėjau, yra iškreipti ir neatitinka tikrovės. 2 Dėl šios priežasties VISI Einšteino kritikai būtinai buvo kažkada aršiais jo šalininkais ir pasekėjais (pvz. H.Dinglis, kaip ir aš). Tik pilnai suvokę ką ir kaip nusišnekėjo Einšteinas, gali parodyt ir įrodyt jo neteisumą. Todėl 3 Teigti, kad nėra ateities ar praeities, ar išvis - laiko, yra klaidinga, nes vadovaujamasi to paties Einšteino "suvokimu", kad laikas yra kaip ir erdvės gabalas, kurį galima apibrėžti, atpjauti, prasukti ir t.t. Kai tik suvoki, kur ir kas tiksliai Einšteino yra prisapaliota, tai automatiškai viskas stoja į savo vėžes atmetus tas sapaliones. 4 Straipsnyje apie laiko esmę daug pasakyta teisingų minčių, bet, kap sakiau - daugelis jų remiasi tuo pačiu "einšteinišku" laiko suvokimu, o todėl gaunamos klaidingos išvados iš klaidingų prielaidų. 5

Fizikine prasme, I. Niutono aprašomoje dinamikoje, laikas nedaro įtakos įvykiams. Laikas dinamikoje aprašo vien įvykių intensyvumą, įvykių aplinkos atžvilgiu, kūnų tarpusavio sąveikas ar jėgos intensyvumą, vyksmo aplinkoje (atskaitos sistemose). I. Niutono laikais, laikas buvo suprantamas kaip ypatingas būties pradas, egzistuojantis nepriklausomai nuo materijos ir nuo erdvės.

Ne. Čia yra jau Einšteino laikų traktavimas to "kaip tai galvojo Niutonas". Niutonas taip negalvojo ir dar daug kas pateikiama kaip "klaidinga Niutono galvosena", bet tai yra Einšteino galvojimas, kad taip galvoojo Niutonas. Situacija tokia dėl to, kad tai naudinga būtent "einšteiniškam" laiko suvokimui ir aiškinimui. Iš tokios nesamonės daromos išvados, kad nei vienas fizikos dėsnis neprieštarauja "laiko tėkmei atgal". O taip nėra. VISI FIZIKOS DĖSNIAI PRIEŠTARAUJA LAIKO TĖKMĖS KAITALIOJIMAMS PAGAL EINŠTEINĄ. Reikalas tas, kad klasikinėj mechanikoj jau Niutono laikais įvedami tvermės dėsniai, t.y. Fizikinių prametrų priklausomybės nuo laiko dėsniai. Visi kiti atrasti ar neatrasti fizikos dėsniai yra išvestiniai dėsniai iš tvermės dėsnių. Tvermės dėsniuose apibrėžiamas el.krūvio, masės, energijos egzistavimas laike. Kai tik laikas lygus 0 (nėra/neegzistuoja) taip ir tie parametrai visi be išimties lygūs 0. Visi aukščiau išvardinti dalykai yra todėl arba apsprendžia tai, kad 6 Laiko nesuvokimas yra ir buvo pagrindinė atakų prieš vadinamąją "Einšteino reliatyvumo teoriją" priežastimi. "Dvynių paradoksas" buvo sugalvotas Einšteino priešininkų norint parodyt kokios nesamonės gaunasi įvedus "erdvėlaikį" ir laiką suprantant taip kaip tai "suprato" Einšteinas (daug kur naudoju kabutes, nes realiai Einšteinas nėra nei autorius tos garsios teorijos, nei pagrindinių jos idėjų kūrėjas ir apskritai - daug faktų, patvirtintų visokiais įrašais ar dokumentais, kad Einšteinas buvo mulkis, kuris neturėjo supratimo ką ir kodėl jis retransliuoja kaip savo pasiekimus). Iš čia:

[Snukis]

Paaiškinimą pradėsiu nuo to, kad laikas neturi jokios krypties... Ir taip, „erdvėlaikis“ netenka svarbiausios koordinatės - laiko... Taip nebeįmanoma nusibrėžti trikampiuką, kur viena kraštinė galėtų reikšti laiką, ... Taigi, nėra praeities, nėra ir ateities! Nes tos sąvokos nusako ribotą objektų egzistavimą, kitų objektų atžvilgiu, ir ne daugiau.

Dabar kažkur užsimetė vienas brėžinys, be kurio sunku paaiškinti publikai kas ir kaip yra (gali būti - nepretenduoju į absoliutų teisumą) su laiku... Nuskambės kaip kalambūras bet - vienu laiku labai domėjausi laiku ir to pasekoje tapau aršiu Einšteino kritiku Tai atsitiko prieš maždaug 32 metus... Straipsnį (naiviai tikėdamasis, kad tai padės ištaisyt nesamones fizikoje) parašiau į dabar jau bankrutavusį žurnalą maždaug prieš 20 metų... Žodžiu prieš daug laiko buvo daryta bandymai taisyt padėtį (tada dar mažai žinojau kiek tai kainavo H.Dingliui) ir bandyta aiškinti kur ir kas blogai, todėl daug kas pasimetė, nusimetė... Gal pavyks surasti arba prie progos nupiešiu, nes nėr labai sudėtinga (reikės tik truputį daugiau laisvo laiko ir nedidelės programėlės), tą brėžinuką kaip GALIMA NUBRĖŽTI LAIKĄ, kaip GALIMA NUBRĖŽTI LAIKO KOORDINATES, kaip GALIMA APIBRĖŽTI PRAEITĮ, DABARTĮ IR ATEITĮ,t.y. kaip LAIKAS VISGI TURI KRYPTĮ. Tad kol kas žodžiu: Laiko negalima jungti kaip nors su kokiom nors kitom koordinatėm. Be to laikas negali būti tik su viena koordinate. "Einšteino teorijoj" laikui duodama tik viena koordinatė, o tai iškart yra blogai, nes duoda dar papildomas nesamones. Pvz. Imkim Kauną ir Vilnių, Žemę ir Mėnulį. Ar jie egzistuoja visi dabar? Pagal Einšteiną - ne, nes nuo kiekvieno iki kiekvieno daikto reikia kažkiek laiko judėti ir priklausomai nuo judėjimo greičio. T.y. Kaunui Vilnius dabar neegzistuoja. Sėdi į autobusą ir važiuoji 1val30min ir tik tada ATEITYJE atsiranda Vilnius, o Kaunas NUSTOJA EGZISTUOTI - lieka PRAEITYJE. Bet visi jie NĖRA DABAR. Lygiai tas pats su Mėnuliu ir Žeme. Skirtumas tarp jų judant šviesos greičiu apie 1 sekundė, BET NE DABAR. Vienas kito atžvilgiu jie NEEGZISTUOJA. Čia "einšteiniškas" požiūris. Kaip tokią nesamonę išpainioti? Mano pasiūlymas buvo toks:

[Snukis]

Kadangi nusakyti skirtinguose taškuose esančių ir judančių kūnų laiko parametrų daugiamatės erdvės koordinačių sitemoje neįmanoma su viena laiko koordinate, todėl imame ATSKIRĄ DAUGIAMATĘ koordinačių sistemą laikui. T.y. ji niekaip nsusijusi su erdvės koordinačių sistema, bet joje atsižvelgiama į daiktų ir objektų buvimą erdvėje bei judėjimą. Tai ir apibrėžia laiko koordinačių matmenis: Imama SFERINĖ KOORDINAČIŲ SISTEMA, kur SPINDULYS-VEKTORIUS (toliau - spindulys) arba RADIUS-VEKTORIUS yra laiko koordinatė su kryptimi "iš praeities į ateitį". Spindulys apibrėžia sferos absoliutų dydį, todėl šitas spindulys apibrėžia absoliutų laiko dydį. Sferos spindulio dydis yra absoliutus pratekėjusio laiko dydis nuo pasirinktos atsakaitos pradžios (šito dalyko niekas negali tiksliai pasakyti, todėl absoliutumas nėra visiškas - vienintelė tokios sistemos problema, bet nuo sutartos pradžios laiko skaičiavimams tai nesukliudys). Geometrijoje spindulio padėtį sferoje nusako kitos koordinatės - kampai. Norint nusakyti padėtį bei judėjimą kažkokių daiktų ar objektų trimatėje ervėje, mums reikės 3 kampų nusakančių spindulio padėtį, bet nenusako jo absoliutaus dydžio. Taigi laiko koordinačių sistema yra visumoj 4-matė. Jei labai norisi apjungti į "erdvėlaikį", tai jis bus 7-matis. Taigi 4-mačio laiko koordinačių reikšmės ir prasmės: Spindulys - absoliutus laiko dydis. Jo kryptis - laiko kryptis. Laikas negali tekėti atgal, lėčiau ar greičiau.Jis kinta vienodai ir nepriklauso nuo nieko. Automatiškai, kadangi laikas kinta - sfera tampa nelabai sfera. Sfera su nuolat didėjančiu spinduliu. Spindulio smaigalys yra "Dabar", t.y. spindulys įremtas į pačią sferą ir nuolat didėja, t.y. "Dabar" yra sferos storis - kiek nori mažas, bet ne 0 storis nuskantis momentą "dabar" arba dabartį. Viskas kas sferos viduje - kas pasiliko po "dabar" - "praeitis". Viskas kas už sferos - "ateitis". Imam tuos pačius Kaunas-Vilnius, Žemė-Mėnulis. Matom, kad jie yra dabartyje, t.y. daugiamatėj laiko sistemoj jie yra ant laiko sferos paviršiaus, bet ne viename taške kaip tai būtų vienmačiame "Einšteino" laike. Matėm, kad patekti nuo vieno taško iki kito apsprendžia judėjimo greitis (ervės koordinatės kitimas per laiko vienetą) ir atstumas (erdvės koordinatė). Iš čia daugiamatės laiko koordinačių sistemos 2 parametrai - kampai: apsprendžiami tų dydžių: atstumo ir greičio. Kiekvienas daiktas/objektas esantis laiko sferoje turi savo "laiko spindulį", kurio absoliurus dydis yra vienodas, t.y. ju "dabar" sutampa, bet norint patekt iš vieno taško į kitą turi mažinti atstumo nusakomą kampą tarp dviejų objektų spindulių. Kaip greit mažini tą kampą priklauso nuo greičio ir nuo pagreičio (nes judėjimas nėra tolygus - Mėnulio ir Žemės padėtis kinta) - trečio kampo sferinėj sistemoj ir ketvirto laiko matavimo parametro. Taigi judant iš taško A į tašką B nepalieki sferos paviršiaus, t.y. "dabar", bet visi spinduliai visų objektų nuolat didėja, t.y. vyksta sferos plėtimasis arba judėjimas "ateities" kryptimi, taip nuo A ik B gali nuvykti tik "ateityje", nors visada išlieki "dabar", o paliktas taškas tavo atžvilgiu lieka "praeityje", nors išlieka sferos paviršiuje - "dabar". Ir, kai norėsi grįžti, jis bus "ateityje". Be jokios painiavos - viskas išlieka dabar, bet dėl nuolatinio kitimo norint patekti arba apskaičiuoti kažką, kažkas gaunasi arba ateityje arba praeityje SĄLYGINAI/SANTYKINAI/RELIATYVIAI. Tokioj sistemoj galima spręsti uždavinius su trim ar daugiau tarpusavyje judančiais kūnais, kas "Einšteino teorijoj" jau su dviem kūnais tampa kupeta problemų, o su trim - išvis - misija neįmanoma. Ir nekyla jokių paradoksų.

[Nežinukas]

Nesuprantu, kaip tamsta priėjote tokios keistos išvados?

Laikas nėra objektas pats sau, nėra matuojamos aplinkos ar materijos sudėtinė dalis ir pasireiškia objektyviai vien taip, kaip bet kuris kitas matavimo etalonas.

Kaip sakiau - reikia skirti daiktą nuo objekto. Keistuolis kalba apie laiką kaip daiktą (nors vadina tai objektu), kad jo negali kažkaip pačiupinėti ar apibrėžti kažkokiuose rėmuose, o aš kalbu apie objektą, kuris nors ir niekaip ne apčiuopiamas, bet yra realus ir egzistuoja. Taip pat paaiškinau kas būtų jei "nebūtų" laiko. Priežastingumo pricipo nebūtų - viskas įvyktų iškart be jokios priežasties, bet greičiausiai tai neįvyktų niekas, nes koks nors įvykis yra laiko pasireiškimas, kad jis yra. Jei laiko nėra - nevyksta nieko ir nieko nėra.

Greičiausiai tamsta dar neskaitei, kas rašoma tame straipsnyje:

Todėl laiką, negalima vertinti kaip objektyviai egzistuojantį, ir negalima vertinti linijiniu būdu: kaip ateitis – praeitis, kaip spiralę ar apskritimą ir panašiai. Laiką negalima vertinti ir kaip materijos sudėtinę. Visi laiko vertinimai liečia vien vyksmą ir konkrečius įvykius.

O priežastingumo principas taip pat "nepagamina" jokio laiko :

Pati priežastis yra apribota dėl vyksmo baigtinumo ir per vyksmo baigtinumą išsenka savo esmėje. Taigi, laikas yra vien vyksmo ar konkretaus įvykio veiksmingumo skaičiavimo metodas.

Čia aiškiai pasakyta, kad apie kažkokį „daiktinį“ objektą,
kaip tamsta išvedei, negali būti nei kalbos.

Nesuprantu!

[Nežinukas]

Jei laiko nėra - nevyksta nieko ir nieko nėra.

O gal atvirkščiai ir daug paprasčiau?

 

 

 

 

Kai niekas nevyksta,
tai ir nėra ką skaičiouti,
net kaip laiką...

[Snukis]

Todėl laiką, negalima vertinti kaip objektyviai egzistuojantį, ir negalima vertinti linijiniu būdu: kaip ateitis – praeitis, kaip spiralę ar apskritimą ir panašiai. Laiką negalima vertinti ir kaip materijos sudėtinę. Visi laiko vertinimai liečia vien vyksmą ir konkrečius įvykius.

Klaidinga nuostata, kad negalima vertinti objektyviai. Objektyviau už laiką nieko nėra. Žodį "nėra" reikia būtent suprasti kaip laiko funkciją apibrėžiančią viso ko kito buvimą ar nebuvimą. "Egzistuojantis", "yra" irgi yra laiko funkcijos. Taigi laikas apsprendžia ar yra kas nors ar nėra, egzistuoja ar - ne. Ir laikas yra pats objektyviausias objektas koks tik gali būti, nes nepriklauso ar jį kas kaip nors matuoja/vertina ar - ne. Laikas tikrai nėra nei tiesė, nei spiralė, nei dar kas nors, nes tai yra daiktai apsprendžiami laiko, o ne jie apsprendžia laiką. Taip - laikas nėra materialus, kaip ir sakiau, bet jis ir tik jis nusako ar yra kokia materija išvis. Taigi - laikas yra pirmiau ir objektyviau už bet ką kitą šioje Visatoje (net manant kad yra daugiau visatų - visose visatose). Laiko vertinimai yra visai kas kita nei pats laikas, nes vertinimai yra vertintojų ribotumo t.y. taip pat priklausomybės nuo laiko pasekmė. Vertinimai yra sutartinis dalykas ir ar jie vertina vien vyksmą, ar konkrečius įvykius - tik susitarimo reikalas, niekaip neįtakojantis laiko, t.y. neįtakojantis laiko objektyvumo. Paprastai tariant - tai, kad turi pasidaręs liniuotę su tam tikromis padalomis, nereiškia, kad viskas yra padalinta pagal tos liniuotės padalas. Pasidarysi kitą - bus kiti matavimai, bet tai niekaip nepakeis matuojamo objekto.

O priežastingumo principas taip pat "nepagamina" jokio laiko

O kur aš sakiau, kad "gamina"? Priežastingumo principas tėra tik mūsų subjektyviai suvokiamo laiko pasireiškimo būdas. Ką pasirinksi priežastimi - kiekvieno asmeninis reikalas, bet priežastis niekada nebus prieš pasekmę. Tai yra objektyvu, o ne subjektyvu. Mes tik taip prisitaikom prie realybės. Taip yra visur.

Pati priežastis yra apribota dėl vyksmo baigtinumo ir per vyksmo baigtinumą išsenka savo esmėje. Taigi, laikas yra vien vyksmo ar konkretaus įvykio veiksmingumo skaičiavimo metodas.

Priežastis niekuo neapribota. Pvz. Nužudytas žmogus - priežastis. Ji tęsiasi iki begalybės. Pasekmių skaičius ir ilgis irgi neapibrėžtas - begalinis. Jeigu priežastis būtų apribota, vadinasi žmogus turėtų po kažkiek laiko jau nebūt nužudytas. Bet tai juk nesibaigia. Nesibaigia ir pasekmės tiek kiek jų dėl to nužudymo, bus, nei kokios jos bus, nei kiek ilgai tęsis. Ir laikas nėra nei vyksmo ar konkretaus įvykio skaičiavimo metodas. Metodai ir įvykių konkretizavimas - apribojimas, tėra mūsų susigalvoti (apriboti mūsų galimybėmis) būdai kažkaip skaičiuot/matuoti/vertinti laiką, bet tai neturi jokios įtakos laikui ar jo objektyvumui. Pvz.: bitei mums matomas televizoriaus vaizdelis (seno - analoginės TV - eilučių skleistinės tipo) yra beprasmis mirgėjimas, kai mums jis kuo puikiausiai sueina už judantį vaizdą. Dažnas naminis gyvūnas (katė ar šuo) daugiau reaguoja į garsą iš TV nei į vaizdą, nes jo suvokimas skiriasi nuo mūsų suvokimo (ne tik spalvinio, bet ir dažninio. Dažnis - atvirkštinė laiko funkcija). Tai, kad kažkas kažkaip savaip suvokia ar mato kažką nepakeičia to kažko savybių - objektyvumo.

Čia aiškiai pasakyta, kad apie kažkokį „daiktinį“ objektą,
kaip tamsta išvedei, negali būti nei kalbos.

Taigi, kad ne. Keistuolis laiko objektyvumą bando paneigti prilygindamas laikč daiktui (materialiam, apčiuopiamam, apibrėžtam), o po to kai nesigauna to padaryti - sako, kad laikas neobjektyvus. Ar čia kyla tamstai kažkokia painiava dėl žodžių "objektyvus" ir "objektas"? Objektas tai nebūtinai konkretus dalykas. Tarkim erdvė. Tai - ne daiktas, tai - objektas. Jį gali apibrėžti ir net kažkiek pačiupinėti (čia daug pasakoti), bet jo negali kažkaip tarkuoti, kramtyti, perkelti kitus, atpjauti ir t.t. ką galėtum padaryt su materialiu daiktu. Objektyvus - tai nepriklausantis nuo mūsų supratimo, matavimo, kokių nors veiksmų procesas, objektas. Subjektyvus - priklausantis nuo mūsų supratimo, matavimo ar kitokų veiksmų. Kiekvieno mūsų suvokimas yra subjektyvus. Chrestomatinis subjektyvumo pavyzdys: 1 minutė ramaus miego palyginimui su 1 minute norint į tualetą, kai jis užimtas.

Kai niekas nevyksta,
tai ir nėra ką skaičiouti,
net kaip laiką...

KADA taip galėtų būti "Kai niekas nevyksta" kai laiko nėra? Kas skaičiuotojas? Tas kurio nėra, nes laiko nėra?

Nesuprantu!

Ko? Priežasties ir pasekmės ryšio? Ar apskritai - kad kiekviena priežastis tėra tik vienas mūsų pasirinktas taškas (gali būt net atskaitos taškas) begaliniame laike? Laiką reikia suvokt kaip begalybę - neturinčią nei pradžio nei pabaigos. Kiekvienas mūsų matavimas tėra mūsų subjektyvus pasirinkimas kažkokių taškų toje begalybėje, bet dėl to niekaip nekeičiantis tos begalybės. Kitas dalykas, kai "moksklynykai" pasakojantys pasakas apie "Didyjį sprogima", kaba apie tai, kad tada kažkas sprogo iš kažko nežinia kur, kada ir ko ir taip prasidėjo erdvėlaikis. Nu neprasidėjo. Jei kažkas sprogo, tai tas kažkas turėjo būti=egzistuoti laike, būti ervėje ir turėti ("turėti" - irgi laiko funkcija) dar bent kelis parametrus nusakančius to sprogimo savybes. Kitaip sakant - "Didžiajam sprogmui" būtina buvo turėti dar prieš sprogstant - egzistuoti, egzistuoti erdvėje, turėti energijos. O energija - irgi laiko funkcija.

[Keistuolis]

Esu nustebintas!

Ar tamsta savo atsakyme esate vedamas nenumaldomo
noro prieštarauti, ar tikrai taip manai, kaip sakai?

Todėl laiką, negalima vertinti kaip objektyviai egzistuojantį, ir negalima vertinti linijiniu būdu: kaip ateitis – praeitis, kaip spiralę ar apskritimą ir panašiai. Laiką negalima vertinti ir kaip materijos sudėtinę. Visi laiko vertinimai liečia vien vyksmą ir konkrečius įvykius.

Klaidinga nuostata, kad negalima vertinti objektyviai. Objektyviau už laiką nieko nėra...

Iš "Laiko esmės" pateiktas sakinys nekalba apie vertinimą objektyviai, kaip tamsta išvedi "nuskindamas" sakinio esmę. Ten pasakyta, kad laiką negalima vertinti, kaip objektyviai egzistuojantį. Vertinimas objektyviai (ar subjektyviai), reiškia viena – o "objektyviai egzistuojantis", reiškia visai kitą pasakymą! Taigi tamsta iškraipydamas pateiktą sakini, išvedi visą teoriją, apie tariamai „realiai egzistuojantį“ laiką. O tą klaidingą prielaidą lydinčios pasisakymų „paklodės“, kuriomis tamsta mėgini grįsti per neatidumą atsiradusias klaidas, reikalo esmės nekeičia. O prielaidos apie tariamas visatas, kalbant apie laiką, mano manymu tik dar labiau jaukia konkretaus klausimo aiškinimą…

Tikrai nuoširdžiai dėkoju tamstai, kad viešai (ir per tai net man pačiam) išaiškinai, kaip aš mąstau ir ką aš turiu omenyje, kai sakau, kad objektyviai - laiko iš vis nėra:

Čia aiškiai pasakyta, kad apie kažkokį „daiktinį“ objektą,
kaip tamsta išvedei, negali būti nei kalbos.

Taigi, kad ne. Keistuolis laiko objektyvumą bando paneigti prilygindamas laiką daiktui (materialiam, apčiuopiamam, apibrėžtam), o po to kai nesigauna to padaryti - sako, kad laikas neobjektyvus. Ar čia kyla tamstai kažkokia painiava dėl žodžių "objektyvus" ir "objektas"?

Kaip ne keista, keistuolis net nemėgina ką neigti! Reikia jums "laiko"- turėkitės. Kaip aš galėčiau jums uždrausti suprasti pasaulį taip, kaip jums smagiau? Na, o už pamokymą, kas yra objektyvu ir kas yra subjektyvu, greičiausiai atsidėkos "Nežiniukas". Mane visada stebino, kai kiti žmonės staiga pradeda man aiškinti, kaip aš galvoju. Ir lieka visiškai neaišku, kodėl jie drįsta man aiškinti, ką ir kaip aš mąstau? Sakau, gal tai elemetaraus gėdos jausmo stoka?

Ką pasirinksi priežastimi - kiekvieno asmeninis reikalas, bet priežastis niekada nebus prieš pasekmę. Tai yra objektyvu, o ne subjektyvu. Mes tik taip prisitaikom prie realybės.

Pati priežastis yra apribota dėl vyksmo baigtinumo ir per vyksmo baigtinumą išsenka savo esmėje. Taigi, laikas yra vien vyksmo ar konkretaus įvykio veiksmingumo skaičiavimo metodas.

Priežastis niekuo neapribota. Pvz. Nužudytas žmogus - priežastis. Ji tęsiasi iki begalybės. Pasekmių skaičius ir ilgis irgi neapibrėžtas - begalinis. Jeigu priežastis būtų apribota, vadinasi žmogus turėtų po kažkiek laiko jau nebūt nužudytas.

Na čia tai net liežuvį vos nenurijau, taip išsižiojau!
Teiginys: "priežastis niekada nebus prieš pasekmę", yra tikra akademinė bomba!

Mėginkim susigaudyti kaip tamsta sugebėjai viską apversti aukštyn kojom... Jei „nužudytas žmogus - priežastis“, kaip tamsta sakai, tai tamsta sukeiti vietomis pasekmę su priežastimi. Tai jau Nobelio premijos vertas dalykas. Nors sutinku, kad pats nužudymo faktas gali sugeneruoti aibę naujų priežasčių. Pats faktas, kad „nužudytas žmogus“, yra vien nužudymo fakto pasekmė. Pirmapradė žmogaus buvimo priežastis yra gimimas, kuris sugeneravo pasekmę – gyvenimą. Pasakyme „nužudytas žmogus“ antra išskaitoma priežastis yra nužudymas, kuris užbaigė pirminę pasekmę, gyvenimą. Taigi, mirtis yra vien pasekmė. Ir visiškai neabejotina, kad ši pasekmė gali tapti kitos priežasties atsiradimo pagrindu. Pvz. „nužudytas žmogus“ turės būti palaidotas ir t.t. Kaip matome, priežastis VISADA yra prieš pasekmę!

Liksiu prie tamstos pasirinkto pavyzdžio. Savaimė žmogau mirtis pilnai pademonstruoja priežasties (kuri pasireiškė gimimu), baigtinumą per vyksmą . Nes tai, ką sugeneravo gimimas, vyksmo eigoje (praėjusio gyvenimo, o ne laiko eigoje!), per savaiminę mirtimį natūraliai išsenka. Manau, kad tai pakankamai ryškus pavyzdys, parodantis priežasties išsekimą savo esmėje per vyksmą. Tikiuosi, kad tamstai aiškiau, jog sukeitei pasekmę ir priežastį vietomis. Nes „nužudytas žmogus“ nėra priežastis, o yra vien nužudymo pasekmė. Iš tos klaidos, kad tariamai „nužudytas žmogus“ yra priežastis, o ne pasekmė sekančios išvados, tikrai neišlaiko kritikos.

[Nežinukas]

Vėl šovė įdomi mintis:
kažina ar Snukis kada nors
pripažįsta savo klaidas?

 

 

 

 

Tiesiog neatsistebiu, koks
išvirkščias šito krikščioniško
pasaulio mąstymas!

[Augustas]

Tai manau, kad gerb. Snukis nėra krikščionis. Taigi nepriklauso krikščioniškam pasauliui.

[Nežinukas]

...Taigi nepriklauso krikščioniškam pasauliui.

Nesąmonė,
visi toj Lietuvoj krikščionys,
kol mąsto išvirkščiai! Net ir pagonys.
Net ir tie, kurie išvirkščiai mano,
kad krikščionybės simbolis yra Alachas...

 

 

 

 

Na tamsta ir sudirbai mane su tuo
savo atsakymu! Atsidėkodamas parūpinsiu
šiltesnę vietelę, kai prireiks...