Laikas yra vien skaičiavimo metodas ir pasireiškia vien materialių objektų egzistavimo trukme. Žodžiu, laikas egzistuoja vien subjektyviai. Laikas nėra objektas pats sau, nėra matuojamos aplinkos ar materijos sudėtinė dalis ir pasireiškia objektyviai vien taip, kaip bet kuris kitas matavimo etalonas. Visiškai abstrakčiai: laikas yra įvykių intensyvumo palyginimas, kitų įvykių ar jų aplinkos atžvilgiu. O konkrečiai, laikas ir erdvė niekaip nepriklauso vienas nuo kito.
   Tiek, kiek mes šiandien suprantame, visi įvykiai vyksta dėl priežasties. Priežastis sąlygoja bet kurį vyksmą. Vyksmą reikia suprasti kaip įvykių aibę. Pati priežastis, ne būtinai sąlygoja vyksmo ar konkretaus įvykio pirmumą, kaip pati priežastis ne būtinai turi pirmumą kitų priežasčių atžvilgiu.
   Todėl laiką, negalima vertinti kaip objektyviai egzistuojantį, ir negalima vertinti linijiniu būdu: kaip ateitis – praeitis, kaip spiralę ar apskritimą ir panašiai. Laiką negalima vertinti ir kaip materijos sudėtinę. Visi laiko vertinimai liečia vien vyksmą ir konkrečius įvykius. Priežastis yra apribota dėl vyksmo baigtinumo ir per vyksmo baigtinumą pati priežastis išsenka savo esmėje. Taigi, laikas yra vien vyksmo ar konkretaus įvykio veiksmingumo skaičiavimo metodas.
   Pavyzdžiui, praktinėje žmonių veikloje (vyksme), laiko matavimams (konkrečių įvykių vyksmo intensyvumui aprašyti), naudojamas sąlyginis "saulės laikas" (etalonas). Dėl žemės sukimosi aplink savo ašį, skirtingose žemės vietose esančių stebėtojo atžvilgiu, saulė būna matoma tuo pačiu metu, skirtingose padėtyse. Todėl, skirtingose ilgumose (atskaitos sistemose), kas 15° į rytus nuo vidurio Europos, pridedama 1 valanda. Taip skaičiuojamas laikas, kur para, skirstoma į 24 valandas (360° / 15° = 24). Nors tikrumoje, šiuo metu, žemė apsisuka apie savo ašį maždaug per 23 valandas 56 minutes ir 4 sekundes. Sakau šiuo metu, nes žemės sukimasis taip pat nėra stabilus.
   Fizikine prasme, I. Niutono aprašomoje dinamikoje, laikas nedaro įtakos įvykiams. Laikas dinamikoje aprašo vien įvykių intensyvumą, įvykių aplinkos atžvilgiu, kūnų tarpusavio sąveikas ir tų įvykių intensyvumą, vyksmo aplinkoje (konkrečioje atskaitos sistemose). I. Niutono laikais, laikas buvo suprantamas kaip ypatingas būties pradas, egzistuojantis nepriklausomai nuo materijos ir nuo erdvės. Kaip tik todėl I. Niutonas įvedė savo darbuose „idialumo“ bei „absoliutumo“ sąvokas, kad atskirtu savo samprotavimus nuo apibrėžiamų dalykų. Nes mistifikavimas kaip: "ypatingas būties pradas", nėra rimtas kriterijus, fizikine prasme.
   A. Einšteino reliatyvumo teorijos pagrindu, erdvės ir laiko santykiai, yra reliatyvūs dydžiai, priklausantys nuo judančios materijos ir nuo masių koncentracijos. Šios teorijos pagrindu mėginama kelti laiko kvantų hipotezę – trumpiausių nedalių trukmių teorija. Tai yra vien mėginimas perinterpretuouti M. Planko samprotavimus, pritaikant juos laiko sąvokoms. Nors tokia teorija, neišvengiamai gali kalbėti vien apie įvykių „minimalų“ intensyvumą, o ne apie patį laiką. Taip mėginama savintis tai, ką M. Plankas jau seniai suformavo, pateikdamas savo konstanta!
   Reliatyvumo teorijos pagrindu populiariai yra manoma, kad kūnams judant artimu šviesai greičiu, laikrodis eitų lėčiau. Ir čia kalbama vien apie vyksmo intensyvumo palyginimą, apie įvykių vyksmo ar kūnų tarpusavio sąveikos intensyvumo realiatyvų „sulėtėjimą“, kitos (stebėtojo) aplinkos atžvilgiu. Nes tokioje aplinkoje, kuri juda greičiu, artimu šviesos greičiui, jei jau kas "sulėtėja", tai "sulėtėja" visi procesai, ne vien laikrodžio ritmas, lyginant su stebėtojo aplinka.
   SI apskaitos sistemoje, mažiausias laiko vienetas sekundė, fizikine prasme, atitinka 9 192 631 770 spinduliavimo periodus, kintant cesio-133 pagrindiniam stoviui (supaprastintas formulavimas). Taip aprašant sekundę, siekiama stabilizuoti atskaitos sistemos vertinimą, įvedant stabilesnį etaloną, nestabilioje aplinkoje (visatoje). O tai, kad visi laikrodžiai "eina" svyravimų pagrindu, taip pat ir izotopas 133Cs – kaip „laikrodis“, yra akivaizdus įrodymas, kad mes, kalbėdami apie laiką, vien lyginame vienų įvykių intensyvumą (duotuoju atveju įvykių ritmą), kitų įvykių atžvilgiu!

Esmėje, laiko išvis nėra!

O jei būtinai norite turėti laiką, tai visi įvykiai turėtų vyksti vienu metu ir be jokios priežasties! Bet ir tai reikštų, kad laiko tiesiog nėra!