Na pagaliau ištrūkau iš įpareigojimų rato ir galiu vėl
mesti savo trigrašį į pokalbius apie krikščionybės praeitį ir ateitį.
Įdomiai čia susiklostė pokalbis:
Nežinukas rašė:Netiki manimi, patikėk Sauliuku. Užmesk akį į Gal. 1, 17. Nugriūsi: „...neskubėjau tartis su kūnu ir krauju ir nenuvykau į Jeruzalę pas anksčiau už mane pašauktus apaštalus, bet iškeliavau į Arabiją ir vėl grįžau į Damaską.“ O tu sakai, kad taip buvo Damaske: 'Bet Viešpats jam tarė: „Eik, nes jis yra mano išrinktas indas, kuris neš mano vardą pagonims, karaliams ir Izraelio vaikams.“' (Apd. 9,15) Ir t.t. Nežiūrint visų pasakų prieš tai. Tai ar tikrai Ananijas Sauliuką giria, ar Sauliukas susipainiojo besigirdamas? Nes rašydamas Galatams, aiškiai pamiršo ką sapaliojo Lukui!
O Augustas sako:
Augustas rašė:Šiuo atveju tikėsime Ananijumi.
Jei leisit, pamėginsiu nuosekliai suprasti, kaip ten viskas buvo. Kaip ten Saulius (tada dar joks Paulius) tapo „šventuoju“. Kuo aš negaliu patikėti, nes šaukštas deguto (kaip Pauliaus keiksmai), statinę medaus pagadina, kaip sako taip vadinamo „Muratori’o kanono“ autoriai.
Tad pamėginkime nuosekliai pastudijuoti, kas ką giria, šitoje,
krikščionybei fundamentalioje situacijoje. Iš Augusto citatos seka:
Apaštalų darbų knyga 9. skyriuje rašė:7 Jo kelionės draugai stovėjo be žado: jie girdėjo balsą, tačiau nieko nematė. 8 Saulius atsikėlė nuo žemės, bet, atmerkęs akis, nieko nebematė. Paėmę už rankų, jie nuvedė jį į Damaską. 9 Jis tris dienas išbuvo neregintis, nieko nevalgė ir negėrė.
Seka tai, kad apakęs Paulius buvo (tuoj pat!) nuvestas į Damaską. Kur tris dienas išbuvo aklas. Vadinasi Paulius į jokią Arabija neraitojo, kaip jis teigia laiške galatams. Kas visiškai paneigia tai, ką Paulius apie 57. m. e. metus rašė laiške galatams.
Be to, šitą epizodą Apaštalų darbų knygoje užrašė Lukas taip, kaip po 50. m. e. metų jam papasakojo Paulius. Nes tik 50. m. e. metais Paulius nusamdė Luką raštvedžiu. Taigi, Lukas nėra to 35. m. e. metų įvykio liudininkas ir vien atkartoja tai, ką jam po 50. m.e. metų papasakojo Paulius. Todėl ir liudijimas apie Ananijų vargu ar gali būti priimtinas, kaip „originalus“ Ananijaus liudijimas, nes tas tariamas Ananijaus liudijimas atkartotas Pauliaus lūpomis taip, kaip Pauliui tai buvo naudinga. Nenustebsiu, jei vieną dieną paaiškės, kad Ananijaus tuo metu jau nebebuvo gyvųjų tarpe, kai Paulius pasakojo Lukui apie „Ananijaus liudijimą“!
Todėl ir paties Pauliaus atpasakojimas kelia rimtų abejonių:
Nežinukas rašė:Užmesk akį į Gal. 1, 17. Nugriūsi: „...neskubėjau tartis su kūnu ir krauju ir nenuvykau į Jeruzalę pas anksčiau už mane pašauktus apaštalus, bet iškeliavau į Arabiją ir vėl grįžau į Damaską.“ O tu sakai, kad taip buvo Damaske: 'Bet Viešpats jam tarė: „Eik, nes jis yra mano išrinktas indas, kuris neš mano vardą pagonims, karaliams ir Izraelio vaikams.“' (Apd. 9,15) Ir t.t.
Taigi, tas tamstos teiginys: „Šiuo atveju tikėsime Ananijumi...“ Augustai, sunkiai išlaiko kritiką.
Nes Lukas atkartoja ne Ananijaus žodžius, bet tai, kas Pauliui buvo naudinga papasakoti Lukui!