Augustas rašė: Keistuolis rašė:Beje Apd. 23, 29 liudija, kad pats konfliktas tarp Pauliaus ir žydų įvyko ne todėl, kad Paulius atstovavo kokius tai krikščionis, bet todėl, kad Paulius kaip fariziejus iš fariziejų nusiskuto galvą (jei teisingai prisimenu), ir siekė duoti įžadus, patvirtinančius jo tikėjimą, kaip fariziejus iš fariziejų!
Sadukiejų, t.y., tų, kurie netikėjo į mirusiųjų prisikėlimą, buvo mažuma. Fariziejų jau tuomet buvo didelė dauguma, daug daugiau negu sadukiejų. Tad Tamstos, Keistuoli, iškelta problema šiuo atveju nieko nekeičia.
Nes visai neįrodyta, kad tie žydai, kurie kaltino Paulių, buvo ne fariziejai, o būtent sadukiejai.
Apaštalų darbų knygoje pateikta ir įrodyta,
priešingai tamstos nomuonei, kad čia
minimas konfliktas kilo būtent tarp sadukiejų ir fariziejų!
Belieka tik perskaityti ir nereiks fantazuoti:
Apaštalų darbų knyga 23, 6-7 rašė: Supratęs, kad viena dalis buvo sadukiejai, o kita – fariziejai, Paulius sušuko sinedrionui: „Vyrai broliai, aš fariziejus, fariziejaus sūnus, ir esu teisiamas už mirusiųjų prisikėlimo viltį!“ Jam tai pasakius, tarp fariziejų ir sadukiejų kilo barnis, ir susirinkimas suskilo.
Kaip tamsta pats gali perskaityti, čia nuosekliai išaiškinta, jog asmeniškai Paulius išprovokavo tą konfliktą. O būtent,
spekuliuodamas tuo, kad sadukiejai netiki mirusiųjų prisikėlimu, bet ne remdamasis tuo, kad jis atstovauja kokią tai „krikščionišką prisikėlimo viltį“!
Kas puikiai matosi iš sekančių sakinių:
Apaštalų darbų knyga 23, 8-9 rašė: Mat sadukiejai sako, kad nėra nei prisikėlimo, nei angelų, nei dvasios, o fariziejai tuos dalykus pripažįsta. Todėl kilo didelis triukšmas. Atsistoję fariziejų pusės Rašto žinovai griežtai prieštaravo, sakydami: „Mes nerandame nieko blogo šitame žmoguje. O jeigu jam kalbėjo dvasia arba angelas, nesipriešinkime Dievui!“
Ir man sako Dievo angelai dvasioje, kad Paulius būtent taip pakliuvo į savo paties paspęstus spąstus, kas baigėsi nukirsdinimu! Tad nesipriešinkime Dievui, kai mums pataria "fariziejų pusės Rašto žinovai"!
Augustas rašė: Keistuolis rašė:Paulius, tos atskalos atstovas, kaip buvo, taip ir liko fariziejumi iš fariziejų, ką jis ir pripažįsta Feliksui, gerai žinodamas, kad Feliksas tikrai susigaudo apie ką Paulius kalba. Visi kas netingi Apaštalų darbų knygoje (24, 1-27), gali tai išskaityti patys, kaip ten tikrai buvo. Su sąlyga, jei tik nėra svajotojai...
Tai Tamsta, Keistuoli, ir esate tas svajotojas, kuris svajoja apie tai, kad Pauliaus raštai būtų pripažinti nekanoniniais, nors juose doktrinos požiūriu nėra nieko priešingo Jėzaus Nazariečio mokymui.
Tiesa, aš dar nežinau Tamstos priežasčių ir motyvų, kodėl Tamsta taip nori, kad Paulius būtų atmestas.
Žinai žmogau, man į tą jūsų Paulių ir tą jūsų kanoną nusispjaut! Ar tas jūsų kanonas pripažįsta kokią nesąmone ar ne, ne mano reikalas, patys kapstykitės. Niekas nepila jauną vyną į senus vynmaišius. O Dangus turi pakankamai kantrybės palaukti kol tas senas vynas galutinai perrūgs ir bus išmestas laukan... Sakau tai tam, kad tamstai nebereiktų spėlioti dėl mano norų ar mano pozicijų. Neturiu aš jokių norų krikščionių atžvilgiu. Ir net jei turiu savo nuomonę konkrečiu klausimu, neturiu aš jokio išankstinio nusistatymo, nei vienu klausimu, taip kaip ir mano Dievas yra!
Net bloga darosi nuo tokių spekuliacijų:
Augustas rašė:Taip visai galėjo būti, nes pats Paulius nematė didelių prieštaravimų tarp fariziejų doktrinos ir Jėzaus iš Nazareto skelbto mokymo. Iš visko sprendžiant, pačiam Pauliui Jėzaus iš Nazareto doktrina buvo natūralus fariziejų doktrinos tęsinys, tad Paulius visai laisvai galėjo laikyti save fariziejumi ir Jėzaus iš Nazareto šalininku tuo pat metu. Iš jo laiškų sprendžiant, tai, matyt, kad taip iš tiesų ir buvo - Paulius buvo ir fariziejų, ir Jėzaus iš Nazareto šalininku.
Kas dėl tos fantazijos, kad tariamai: „Paulius buvo ir fariziejų, ir Jėzaus iš Nazareto šalininku“, man net nereikia vargintis ieškant argumentų. Jie pateikti dar prieš du tūkstančius metų: „Joks tarnas negali tarnauti dviem šeimininkams, nes jis arba vieno nekęs, o kitą mylės, arba prie vieno prisiriš, o kitą nieku vers...“ Ir tikrai nereikia pradėti naiviai aiškinti, kad čia Jėzus kalba vien apie pinigus. Čia vienareikšmiškai kalbama apie du šeimininkus: „
Joks tarnas negali tarnauti dviem šeimininkams...“, o pinigai vien pavyzdys. Tad nenustebkit, kad Paulius būdamas tikras chamelijonas, tarnavo ir kitiems šeimininkams...
Tik va, Jėzus iš Nazareto niekur niekada net neužsiminė, kad kažkoks provokatorius (kaip matome iš Apd. 23, 6-7, ž.a.) Saulius, apsimetęs Pauliumi, kada nors atstovaus Jėzaus iš Nazareto interesus ar, kad koks Paulius kurs Jo bendruomenę.
Fantazuokite toliau...