Kaip Paulius tapo apaštalu?

[Keistuolis]

Man patinka kaip Tamsta mėgini ginti Paulių ar net pačią krikščionybę, nuo jos pačios sukurtų interpretavimo nesąmonių. Na pavyzdžiui:

Jūs teisus, kad Gal 6:11 tekste Paulius rašo, kad jis rašo "ne taisyklingomis raidėmis" (graikiškai: "αγράφως").Šis tekstas dažnai suprantamas taip, kad Paulius nebuvo geras rašytojas. Tačiau yra ir kitų galimų interpretacijų.

Sakinukas tikrai vertas rimtesnio dėmesio. Patikrinau. Įdomiausia tai, kad net pagrindiniuose graikiškų tekstų paaiškinimuose dėmesys kreipiamas ne į raides, bet į tai „kokiomis didelėmis“ (raidėmis) rašoma. Paaiškinimui imamasi teiginio, jog tai ne didelės, bet svarbios raidės. Aiškiai siekiant parodyti, jog tai neturi nieko bendro su kokiu tai bemoksliu Pauliumi.

Be visų kitų Tamstos išvedžiojimų, tenka pripažinti, jog Paulius galėjo skaityti graikiškai, deja vien kaip nūdienos pirmokas. Kas ir buvo pirmosios Markaus Evangelijos išdarkymo priežastis. Plačiau apie tai Evangelijų perrašymai. Nėra reikalo čia kartoti tai, ką kiti jau išaiškino.

O toliau visiškai nesuprantu kaip Tamsta mąstai.

Jūs teisus, kad Jėzus teigė, kad niekas negali tarnauti dviem šeimininkams. Taigi, jei krikščionybė yra pagrįsta Jėzaus mokymu, tai ji negali būti pagrįsta ir Pauliaus mokymu.

Pačiam sau prieštarauti, greičiausiai yra „amžinai nesuprasto genijaus“ savybė. Nes po to, po ilgų išvedžiojimų, Tamsta sakai:

Todėl galima teigti, kad krikščionybė nėra vien tik Jėzaus mokymas arba vien tik Pauliaus mokymas. Ji yra abiejų šių mokymų sintezė.

Tai pala, ar galima tarnauti dviem šeimininkams, ar ne? Pagal Tamstos išvada krikščionybė man panaši į (...) krūvą, kur visko pasitaiko...

Ne, ne. Nesu priešiškas krikščionybei ar kokiai kitai mistikai, kuri norėtų „atstovauti“ Dievą. Pažįstu gausybę katalikų ir protestantų kunigų, bet nei vienas iš jų nemėgino mane „maitinti“ kokiomis tai „dvigubomis“ nesąmonėmis. Dar daugiau, Šiluvos klebonas, Monsinjoras kunigas Grauslys, Vyskupas Žemaitis ir kiti, kurie dar ne išėjo (todėl ir neminėsiu pavardžių), vos ne kiekvieno susitikimo metu sakydavo man: „Tu aiškiai iš ‚belzebubų‘“, bet jei visi mano parapijiečiai būtų kaip tu, žinočiau, jog pragyvenau ne be reikalo. Tai sakau vien tų Vyrų garbingam prisiminimui.

Taigi žmogau, kalbėkime dalykiškai, jei tik įmanoma, be išvedžiojimų, kaip ką galima pateisinti...

Be Tiesos pažinimo, TAI YRA, be Šventosios Dvasios – Tiesos Dvasios bendrystės, be Evangelijos, jūs žmonės, neturite jokių šansų išlikti. Jūs galite interpretuoti ir kurti pačius įvairiausius pateisinamus, kurie jums patogūs. Bet tai nieko nepakeis. Yra taip, kaip yra, ką net Aristotelis puikiai suprato ir jūsų išvedžiojimai tikrai nieko ne pakeis. Ieškokite Tiesos pažinimo, ką jums ir siūlo Jėzus Mesijas. Jo išvadavimas yra dvasinis, o ne politinis ar socialinis, kaip iki šiol to ieško radikalūs žydai...

Taip, taip, be fantazijų. Aš esu žmogus ir vien žmogus, sakau tam, kad Tamsta nekurtum iliuzijų. Tik esu žmogus, kuris suvokia visatos ir istorijos raidoje savo menkumą.

[gedas]

Man patinka kaip Tamsta mėgini ginti Paulių ar net pačią krikščionybę, nuo jos pačios sukurtų interpretavimo nesąmonių. Na pavyzdžiui:

Sakinukas tikrai vertas rimtesnio dėmesio. Patikrinau. Įdomiausia tai, kad net pagrindiniuose graikiškų tekstų paaiškinimuose dėmesys kreipiamas ne į raides, bet į tai „kokiomis didelėmis“ (raidėmis) rašoma. Paaiškinimui imamasi teiginio, jog tai ne didelės, bet svarbios raidės. Aiškiai siekiant parodyti, jog tai neturi nieko bendro su kokiu tai bemoksliu Pauliumi.oro uosto ekspresas

Be visų kitų Tamstos išvedžiojimų, tenka pripažinti, jog Paulius galėjo skaityti graikiškai, deja vien kaip nūdienos pirmokas. Kas ir buvo pirmosios Markaus Evangelijos išdarkymo priežastis. Plačiau apie tai Evangelijų perrašymai. Nėra reikalo čia kartoti tai, ką kiti jau išaiškino.

Suprantu, kad mano teiginiai gali atrodyti prieštaringi. Tačiau aš manau, kad svarbu būti atviram skirtingoms interpretacijoms ir nedaryti skubotų išvadų.

Kalbant apie Pauliaus raštingumą, aš sutinku, kad nėra tiesioginių įrodymų, patvirtinančių ar paneigiančių šią hipotezę. Tačiau aš manau, kad įrodymai, kurie rodo, kad jis galėjo būti raštingas, yra stipresni už įrodymus, kurie rodo, kad jis galėjo būti mažaraštis.

Be to, Paulius savo laiškuose dažnai cituoja raštą ir demonstruoja gerą supratimą apie jį kaip visumą. Tai rodo, kad jis turėjo tam tikrą rašymo ir skaitymo įgūdžių lygį.

Taigi, aš manau, kad yra didelė tikimybė, kad Paulius buvo raštingas. Tačiau tai yra tik spėjimas, ir galiausiai kiekvienas turi pats nuspręsti, kuo tiki.

Kalbant apie Pauliaus ir Jėzaus mokymų santykį, aš sutinku, kad jie yra skirtingi. Jėzus mokė apie meilę, atleidimą ir Dievo karalystę, o Paulius mokė apie tikėjimą, išgelbėjimą ir Kristaus mirties ir prisikėlimo reikšmę.

Tačiau aš manau, kad šie mokymai yra suderinami. Jėzus mokė apie meilę ir atleidimą, kad žmonės galėtų būti išgelbėti per Kristų. Paulius mokė apie tikėjimą, kad žmonės galėtų suprasti, ką Jėzus padarė dėl jų.

Taigi, aš manau, kad krikščionybė yra abiejų šių mokymų sintezė. Ji yra apie meilę, atleidimą, tikėjimą ir išgelbėjimą.

Tai pala, ar galima tarnauti dviem šeimininkams, ar ne? Pagal Tamstos išvada krikščionybė man panaši į (...) krūvą, kur visko pasitaiko...

Kalbant apie Jūsų klausimą, ar galima tarnauti dviem šeimininkams, aš manau, kad tai priklauso nuo to, kaip interpretuojame šį teiginį.

Jei šį teiginį interpretuojame tiesiogiai, tai jis reiškia, kad neįmanoma tarnauti dviem skirtingoms dievybėms. Tačiau jei šį teiginį interpretuojame metaforiškai, tai jis gali reikšti, kad neįmanoma tarnauti dviem skirtingoms vertybėms ar idealams.

Manau, kad krikščionybė suvokia šį teiginį metaforiškai. Krikščionybė moko, kad yra tik vienas Dievas, ir kad visi žmonės yra jo vaikai. Tačiau krikščionybė taip pat moko, kad yra daugybė skirtingų vertybių ir idealų, kuriems žmonės gali tarnauti.

Krikščionybė teigia, kad žmonės gali tarnauti Dievui, tuo pačiu metu tarnaudami kitiems žmonėms ir taip kurti geresnį pasaulį. Tai yra tai, ką Jėzus padarė savo gyvenimu ir mirtimi.

Taigi, aš manau, kad krikščionybė yra apie tai, kaip tarnauti Dievui, tarnaujant kitiems. Tai yra apie meilę, atleidimą ir teisingumą.

Be Tiesos pažinimo, TAI YRA, be Šventosios Dvasios – Tiesos Dvasios bendrystės, be Evangelijos, jūs žmonės, neturite jokių šansų išlikti. Jūs galite interpretuoti ir kurti pačius įvairiausius pateisinamus, kurie jums patogūs. Bet tai nieko nepakeis. Yra taip, kaip yra, ką net Aristotelis puikiai suprato ir jūsų išvedžiojimai tikrai nieko ne pakeis. Ieškokite Tiesos pažinimo, ką jums ir siūlo Jėzus Mesijas. Jo išvadavimas yra dvasinis, o ne politinis ar socialinis, kaip iki šiol to ieško radikalūs žydai...

Taip, taip, be fantazijų. Aš esu žmogus ir vien žmogus, sakau tam, kad Tamsta nekurtum iliuzijų. Tik esu žmogus, kuris suvokia visatos ir istorijos raidoje savo menkumą.

Kalbant apie Jūsų teiginius apie Tiesos pažinimą ir Šventosios Dvasios bendrystę, aš su jais sutinku. Manau, kad tai yra svarbiausi dalykai, kurių žmonės gali siekti.

Tiesos pažinimas yra būtinas, kad žmonės galėtų suprasti pasaulį ir savo vietą jame. Šventosios Dvasios bendrystė yra būtina, kad žmonės galėtų patirti Dievo meilę ir palaikymą.

Taigi, aš manau, kad Jūsų teiginiai yra teisingi. Tačiau aš taip pat manau, kad svarbu būti atviram skirtingoms interpretacijoms ir nedaryti skubotų išvadų.

[Keistuolis]

Žvilgterk: Kodėl Kristus vadinamas mesiju?

[Keistuolis]

Šiek tiek apie Pauliaus „raštingumą“. Tiesiog taip, kaip Naujasis testamentas pasakoja.

Kalbant apie Pauliaus raštingumą, aš sutinku, kad nėra tiesioginių įrodymų, patvirtinančių ar paneigiančių šią hipotezę. Tačiau aš manau, kad įrodymai, kurie rodo, kad jis galėjo būti raštingas, yra stipresni už įrodymus, kurie rodo, kad jis galėjo būti mažaraštis.

Be to, Paulius savo laiškuose dažnai cituoja raštą ir demonstruoja gerą supratimą apie jį kaip visumą. Tai rodo, kad jis turėjo tam tikrą rašymo ir skaitymo įgūdžių lygį.

Knygoje „Evangelijų kilmės, krikščionybės bei Antikristo paslaptys“ skaitome:

„Jėzaus Kristaus vardu Paulius skelbė, iš savo bendrojo išsilavinimo į krūvą sugrūstą, „fariziejų mokymą stabmeldžiams“. Tiems, apie „Mesijo“ sąvoką jokio supratimo neturintiems stabų garbintojams. Iš laiško romiečiams aiškiai matome, kaip Paulius, siekdamas patvirtinti savo teorijas, perinterpretuoja ir net falsifikuoja Biblijos tekstus. Pavyzdžiui:

„10 kaip parašyta: „Nėra teisaus, nėra nė vieno. 11 Nėra išmanančio, nėra kas Dievo ieško. 12 Visi paklydo ir tapo netikusiais. Nėra kas darytų gera, nėra nė vieno! 13 Jų gerklės – atviras kapas. Savo liežuviais jie rezga klastas, gyvačių nuodai jų lūpose. 14 Jų burnos pilnos keiksmų ir kartumo, 15 jų kojos eiklios kraujui pralieti, 16 jų keliuose griovimas ir vargas. 17 Jie nepažino taikos kelio, 18 ir jie neturi Dievo baimės.“

Iš pirmo žvilgsnio atrodo gana išmintingas tekstas. Bet tikrumoje, tai kontekstą neatitinkantis tekstų perpasakojimas. Paulius sako: „kaip parašyta“, bet esmėje tai vien interpretacijos ir net klaidingai atkartoti tekstai. Tai iš bendro išsilavinimo į krūvą sugrūsti Pauliaus „pamokymai“.“

Kadangi Forumas nepriima begalinius tekstus, tenka žinutę dalinti į dvi dalis.

Knygos „Evangelijų kilmės, krikščionybės bei Antikristo paslaptys“ citatos tęsinys sekančioje žinutėje.

[Keistuolis]

Ir toliau:

„Nors Paulius sako: „kaip parašyta“, parašyta visiškai kitaip. Čia pateikto teksto 10.-12. stropai, tai iškreipti psalmės 14,1. ir 3. tekstai: „1 Kvailiai sako savo širdyse: ‚Nėra jokio Dievo.‘ Jie nieko neverti, jų darbai yra pasibjaurėtini, nėra nei vieno, kuris daro gerą. (...) 3 Taigi jie visi nusigręžė ir visi tapo netikusiais, ten nėra nei vieno, kuris daro gera, net vienintelio.“

Psalmių tekstas kalba apie kavailius, sąmoningai nusiteikusius bedievius. Bet vien bedievių Pauliui ne gana, norint skelbti jo paties išgalvotą, sadistinę „prigimtinės nuodėmės“ teoriją. Jis piktnaudžiauja raštais ir visus žmones vadina nusikaltėliais.

O sekančiame 13. strope, Paulius klaidinančiai interpretuoja psalmės 5,10 tekstą: „Nes jų burnoje nėra nieko patikimo, jos vidus vien papiktinimai. Jų gerklės yra atviras kapas, savo liežuviais jie vien veidmainiauja.“ Čia Paulius priplaka ir tuo pačiu falsifikuoja dalį psalmės 14,4 teksto: "Jie turi aštrius liežuvius kaip gyvatės, gyvačių nuodai jų lūpose." O keturioliktas stropas, tik dalinai atkartoja psalmės 10,7 tekstą: "Jo burna pilna keiksmų, pilna melo ir apgaulės, jo liežuvis pridaro vargų ir nelaimių."

Lygiai taip elgiasi Paulius ir su 15-18 stropais, kur pakankamai nevykusiai atkartoja Jesają (59,7-8): „Jų kojos eiklios piktadarybėms, jie skuba pralieti nekaltą kraują. Jų mintys tai piktadarybės mintys, jų kelyje lieka vien griuvėsiai ir žala.“ Tą savo tariamą citatą Paulius užbaigia interpretuodamas psalmę 36,2: „Tai mano nusikaltėliai bedievišku veikimu jų širdžių gelmėse. Jie neturi Dievo baimės.“

Taigi, Paulius sako: „kaip parašyta“, ir tariamai cituoja, bet tikrumoje, yra gana prastas Senojo Testamento žinovas. Ir kaip sakyta, Paulius skelbia tik savo paties išsigalvotas, tariamai teologines teorijas. Tai iš Paulius bendrojo išsilavinimo „fariziejų mokymo stabmeldžiams“ jovalas, skirtas stabmeldžiams, kurie apie tų tekstų šaltinius nieko neišmanė.“

Ramiai pamąsčius, Pauliaus savigyra, kad jis sėdėjo prie Gamalieliaus kojų, rodo vien tai, jog Pauliaus „akademija“ prasideda ir baigiasi nuogirdose!

Sunku su knygos „Evangelijų kilmės, krikščionybės bei Antikristo paslaptys“ teiginiais nesutikti.

[Keistuolis]

Kalbant apie Jūsų klausimą, ar galima tarnauti dviem šeimininkams, aš manau, kad tai priklauso nuo to, kaip interpretuojame šį teiginį.

Jei šį teiginį interpretuojame tiesiogiai, tai jis reiškia, kad neįmanoma tarnauti dviem skirtingoms dievybėms. Tačiau jei šį teiginį interpretuojame metaforiškai, tai jis gali reikšti, kad neįmanoma tarnauti dviem skirtingoms vertybėms ar idealams.

Manau, kad krikščionybė suvokia šį teiginį metaforiškai. Krikščionybė moko, kad yra tik vienas Dievas, ir kad visi žmonės yra jo vaikai. Tačiau krikščionybė taip pat moko, kad yra daugybė skirtingų vertybių ir idealų, kuriems žmonės gali tarnauti.

Krikščionybė teigia, kad žmonės gali tarnauti Dievui, tuo pačiu metu tarnaudami kitiems žmonėms ir taip kurti geresnį pasaulį. Tai yra tai, ką Jėzus padarė savo gyvenimu ir mirtimi.

Taigi, aš manau, kad krikščionybė yra apie tai, kaip tarnauti Dievui, tarnaujant kitiems. Tai yra apie meilę, atleidimą ir teisingumą.

O! Man patinka! Kaip noriu, taip ir interpretuoju bet kurį teiginį!

Tiesiog fantastika! Kaip sugalvojau, taip ir „yra“. Žmogeli, gal tavo išsigalvojimai ir pasaulį sukūrė? Nenoriu Tamstą menkinti, nes žaviuosi Tamsto siekimu apmąstyti pokalbio temas, bet tikrai negaliu priimti fantazijas, jog viskas priklauso nuo kieno tai požiūrio. O kaip čia galima rasti derinį su Šventąja Dvasia? Kaip sakiau, sekant apaštalo Jono Evangeliją. Tiesos Dvasia nesuteikia jokios galimybės vadovautis interpretacijomis! Nes Tiesa atspindi vien tai, kas tikrumoje yra. Bet apsieikime be interpretacijų. Geriau mėginkime suokti, kas ir kaip yra kas, manyčiau.

Kaip sakiau, taip galiu ir pasikartoti: „gal Dievas negali apsieiti be tarnų“? Geriau džiaukitės savo buvimu, be jokių įsipareigojimų! Gal to jums ne gana? Dievas suteikė jums Gyvenimą, o jūs mėginate reikštis lyg Jo tarnai. Prašė jus Dievas jam tarnauti? Nemanau! Dievas džiaugiasi tuo, kad jūs gyvenate. Dievas džiaugiasi tuo, kad neskerdžiate vienas kitą, nežudote vienas kitą, nekliedite tariamais „įsipareigojimais“ – tiesiog džiaugiatės savo buvimu. Net jei apribotoje aplinkybių aplinkoje. Čia, aplinkybių aplinkoje aiškiai matosi ar jūs siekiate gyvenimo, ar siekiate griauti net savo buvimą. Dievas jums suteikė laisvą valią, net jei vien aplinkybių aplinkoje. Čia ir paaiškėja ko jūs siekiate...

Tai ne mano klusimas: „ar galima tarnauti dviem šeimininkams, ar ne?“. Tai Jėzaus Mesijo teiginys:

Niekas negali tarnauti dviem šeimininkams: arba jis vieno nekęs, o kitą mylės, arba prie vieno bus prisirišęs, o kitą nieku vers. Negalite tarnauti Dievui ir Mamonai

Linkiu sėkmės Tamstos interpretacijoms...

[gedas]

O! Man patinka! Kaip noriu, taip ir interpretuoju bet kurį teiginį!

Tiesiog fantastika! Kaip sugalvojau, taip ir „yra“. Žmogeli, gal tavo išsigalvojimai ir pasaulį sukūrė? Nenoriu Tamstą menkinti, nes žaviuosi Tamsto siekimu apmąstyti pokalbio temas, bet tikrai negaliu priimti fantazijas, jog viskas priklauso nuo kieno tai požiūrio. O kaip čia galima rasti derinį su Šventąja Dvasia? Kaip sakiau, sekant apaštalo Jono Evangeliją. Tiesos Dvasia nesuteikia jokios galimybės vadovautis interpretacijomis! Nes Tiesa atspindi vien tai, kas tikrumoje yra. Bet apsieikime be interpretacijų. Geriau mėginkime suokti, kas ir kaip yra kas, manyčiau. serumai veidui

Suprantu, kad Jums nepatinka mano požiūris, kad interpretacijos yra svarbios. Jūs manote, kad Tiesa yra viena ir ji neturi būti interpretuojama.

Aš sutinku, kad Tiesa yra svarbi. Tačiau aš taip pat manau, kad svarbu būti atviram skirtingoms interpretacijoms. Tai padeda mums geriau suprasti tekstą ir jo reikšmę.

Aš nesu tikras, kaip galima suderinti šį požiūrį su Šventąja Dvasia. Evangelijoje pagal Joną sakoma, kad Šventąją Dvasią siunčia Tėvas, kad ji padėtų žmonėms suprasti Tiesą. Tačiau Šventoji Dvasia tuo pačiu yra ir kūrybinė jėga, kuri gali padėti žmonėms naujai pažvelgti į pasaulį.

Galbūt galima sakyti, kad Šventoji Dvasia padeda žmonėms suprasti Tiesą, bet ne tiesiogiai, o skatindama juos mąstyti ir ieškoti savo pačių supratimo.

Kaip sakiau, taip galiu ir pasikartoti: „gal Dievas negali apsieiti be tarnų“? Geriau džiaukitės savo buvimu, be jokių įsipareigojimų! Gal to jums ne gana? Dievas suteikė jums Gyvenimą, o jūs mėginate reikštis lyg Jo tarnai. Prašė jus Dievas jam tarnauti? Nemanau! Dievas džiaugiasi tuo, kad jūs gyvenate. Dievas džiaugiasi tuo, kad neskerdžiate vienas kitą, nežudote vienas kitą, nekliedite tariamais „įsipareigojimais“ – tiesiog džiaugiatės savo buvimu. Net jei apribotoje aplinkybių aplinkoje. Čia, aplinkybių aplinkoje aiškiai matosi ar jūs siekiate gyvenimo, ar siekiate griauti net savo buvimą. Dievas jums suteikė laisvą valią, net jei vien aplinkybių aplinkoje. Čia ir paaiškėja ko jūs siekiate...

Suprantu, kad Jūs manote, jog Dievas nori, kad žmonės tiesiog džiaugtųsi savo buvimu ir nebūtų jokių įsipareigojimų. Jūs manote, kad Dievas džiaugiasi, kai žmonės gyvena taikiai ir harmonijoje, ir kad jis neprašė jų jam tarnauti.

Aš sutinku, kad Dievas nori, kad žmonės gyventų taikiai ir harmonijoje. Tačiau aš taip pat manau, kad Dievas nori, kad žmonės jį pažintų ir mylėtų. Jis nori, kad žmonės dalyvautų jo kūryboje ir pasaulio tobulėjime.

Manau, kad tarnauti Dievui nėra įsipareigojimas, o laimė. Kai žmonės, tarnaudami Dievui padeda kitiems žmonėms ir kuria geresnį pasaulį, jie jaučiasi laimingi. Jie jaučia, kad gyvena prasmingą gyvenimą.

Žinoma, tai yra tik mano nuomonė. Galiausiai, kiekvienas žmogus turi pats nuspręsti, kaip jis nori gyventi savo gyvenimą.

Tai ne mano klusimas: „ar galima tarnauti dviem šeimininkams, ar ne?“. Tai Jėzaus Mesijo teiginys:

Niekas negali tarnauti dviem šeimininkams: arba jis vieno nekęs, o kitą mylės, arba prie vieno bus prisirišęs, o kitą nieku vers. Negalite tarnauti Dievui ir Mamonai

Linkiu sėkmės Tamstos interpretacijoms...

Sutinku, kad šis teiginys yra svarbus. Jis moko mus, kad turime būti atsidavę tam, kam tarnaujame. Jei tarnaujame Dievui, turime atmesti visas kitas vertybes ar įsipareigojimus, kurie gali mus nukreipti nuo Dievo.

Tačiau aš manau, kad šis teiginys taip pat gali būti interpretuojamas metaforiškai. Jis gali reikšti, kad negalime tarnauti dviem skirtingoms vertybėms ar idealams.

Pavyzdžiui, jei tarnaujame Dievui, kuris yra meilė ir gailestingumas, negalime tuo pačiu metu tarnauti Mamonai, kuris yra materializmas ir godumas.

Taip pat galime interpretuoti šį teiginį kaip raginimą gyventi pusiausvyrą. Jei tarnaujame Dievui, turime rasti pusiausvyrą tarp savo dvasinio ir materialinio gyvenimo.

Galiausiai, kiekvienas žmogus turi pats nuspręsti, kaip interpretuoti šį Jėzaus teiginį. Tačiau manau, kad jis yra svarbus priminimas, kad turime būti atsidavę tam, kam tarnaujame.

[Piligrimas]

Vėlesnės žinutės perkeltos į temą: Tiesos Dvasia - kelias, Tiesa ir gyvenimas...

[Keistuolis]

Kurį laiką atsiribojau nuo pokalbių. Mėginau išvengti „protingų minčių“ ir kiek pailsėti, bet deja, matyt tai yra mano „gyvenimo prievolė“, kalbėti apie Jėzų Nazarietį, kuris sekant Jo Evangeliją yra Mesijas.

Kalbant apie Pauliaus ir Jėzaus mokymų santykį, aš sutinku, kad jie yra skirtingi. Jėzus mokė apie meilę, atleidimą ir Dievo karalystę, o Paulius mokė apie tikėjimą, išgelbėjimą ir Kristaus mirties ir prisikėlimo reikšmę.

Taigi, klausiu dar kartą, kas gi yra kas?

Paulius propagavo Kristų, tokį populiarų maištininką anuomet. O nukryžiuotas buvo Jėzus iš Nazareto. Tai kaip dabar reikia suprasti, jog „Paulius mokė apie tikėjimą, išgelbėjimą ir Kristaus mirties bei prisikėlimo reikšmę.“? Ano meto fariziejai, manau kaip ir šiandien, tikėjo mirusiųjų priskėlimu. Dar šiandien krikščionys teigia, jog Kristus yra graikiškas Mesijo „pakaitalas“. Bet jei Tamsta mėginsi rasti vertimą, ką reiškia žodis „Mesijas“ graikiškai, rasi „Μεσσίας“ – ne Kristus! Tai kokį mėšlą krikščionys mala, aiškindami, jog „Kristus“ yra graikiškas žodžio „Mesijas“ atitikmuo? Jau nekalbant apie tai, kad ano meto graikams tikrai nerūpėjo judėjiškos sąvokos. Vaikučiai, jūs kaip nors apsispręskite, ką reiškia žodis ir kokia ištariamo žodžio prasmė. Jėzus teigė, kad teks atsakomybė už kiekvieną žodį. Tai gal apsispręskite ką tarškate...

Tačiau aš manau, kad šie mokymai yra suderinami. Jėzus mokė apie meilę ir atleidimą, kad žmonės galėtų būti išgelbėti per Kristų. Paulius mokė apie tikėjimą, kad žmonės galėtų suprasti, ką Jėzus padarė dėl jų.

Viršūnė! ...„išgelbėti per Kristų“. Na ir nuo ko gelbėsimės? Ar kada susimąstei, žmogau? Tai sakai: „Jėzus mokė apie meilę ir atleidimą“, o „išgelbėjimas“ per maištininką „Kristų“, ar ne? Jūs man tokie smagūs tarškalai...

Taigi, aš manau, kad krikščionybė yra abiejų šių mokymų sintezė. Ji yra apie meilę, atleidimą, tikėjimą ir išgelbėjimą.

Tai gal Tamsta pamišai, ką porinai, jog niekas negali tarnauti dviem šeimininkams? Mano supratimu su ta sinteze nieko gero ne išeis...