Erdvėlaikis yra nesąmonė
Parašytas: 26 Gru 2016, 16:41
BRT (Bendroji reliatyvumo teorija), mėgina aiškinti, kad egzistuoja erdvės ir laiko tarpusavio sąveika, kuri reiškiasi kokiais tais „erdvėlaikio“ iškreipimas ar fantastiniais „erdvėlaikio“ bangavimais. Tariamai galima išvesti erdvėlaikio vektorių ir taip aprašyti erdvės bei laiko sąveikas. Tokie pasisakymai turėtų priklausyti fantastikos sričiai, nes su moksliškumu tie pasisakymai neturi nieko bendro.
Paaiškinimą pradėsiu nuo to, kad laikas neturi jokios krypties. (Plačiau apie tai straipsnyje "Laiko esmė") Ir taip, „erdvėlaikis“ netenka svarbiausios koordinatės - laiko. Taip nebeįmanoma nusibrėžti trikampiuką, kur viena kraštinė galėtų reikšti laiką, kuo vadavosi Minkovskis, o vėliau Ainštein’as. To pasekoje Pitagoro nusakyti santykiai nebegalioja ir jokios „Minkovsko“ teorijos nebeturi galimybės egzistuoti.
Taigi, nėra praeities, nėra ir ateities! Nes tos sąvokos nusako ribotą objektų egzistavimą, kitų objektų atžvilgiu, ir ne daugiau. Jei imsime kaip pavyzdį vieną valandą, galime sakyti, jog nueiti į parduotuvę trunka lygiai tiek, kiek reikia žemei pasisukti 15 laipsnių saulės atžvilgiu. Kadangi būtent taip traktuojama valanda, arčiau žemės ašigalių ji yra žymiai trumpesnė, nei ties pusiaujo.
Visą tai, kas su juo dar gali nutikti, žmogus vadina ateitimi, o visa tai kas jau nutiko, vadina praeitimi. Bet nei ateitis, nei praeitis neturi nieko bendros su laiku. Klausimas: „kiek laiko aš dar gyvensiu“, reiškia vien klausimą, kiek kartų žemė apskries saulę, kol aš, kaip žmogus baigsiu savo buvimą žemėje. Ir tai neturi nieko bendro su laiku. Taip lyginima vien žmogaus buvimo trukmė, žemės apsisukimų aplink saulę atžvilgiu. Vadinasi, taip mėginama suvokti vieno vyksmo trukmę, lyginant su kitu vyksmu.
Aš manau, „Bendroji reliatyvumo teorija“ yra suokalbis prieš žmoniją, kuris siekia apriboti žmonių pažinimą.
Paaiškinimą pradėsiu nuo to, kad laikas neturi jokios krypties. (Plačiau apie tai straipsnyje "Laiko esmė") Ir taip, „erdvėlaikis“ netenka svarbiausios koordinatės - laiko. Taip nebeįmanoma nusibrėžti trikampiuką, kur viena kraštinė galėtų reikšti laiką, kuo vadavosi Minkovskis, o vėliau Ainštein’as. To pasekoje Pitagoro nusakyti santykiai nebegalioja ir jokios „Minkovsko“ teorijos nebeturi galimybės egzistuoti.
Taigi, nėra praeities, nėra ir ateities! Nes tos sąvokos nusako ribotą objektų egzistavimą, kitų objektų atžvilgiu, ir ne daugiau. Jei imsime kaip pavyzdį vieną valandą, galime sakyti, jog nueiti į parduotuvę trunka lygiai tiek, kiek reikia žemei pasisukti 15 laipsnių saulės atžvilgiu. Kadangi būtent taip traktuojama valanda, arčiau žemės ašigalių ji yra žymiai trumpesnė, nei ties pusiaujo.
Visą tai, kas su juo dar gali nutikti, žmogus vadina ateitimi, o visa tai kas jau nutiko, vadina praeitimi. Bet nei ateitis, nei praeitis neturi nieko bendros su laiku. Klausimas: „kiek laiko aš dar gyvensiu“, reiškia vien klausimą, kiek kartų žemė apskries saulę, kol aš, kaip žmogus baigsiu savo buvimą žemėje. Ir tai neturi nieko bendro su laiku. Taip lyginima vien žmogaus buvimo trukmė, žemės apsisukimų aplink saulę atžvilgiu. Vadinasi, taip mėginama suvokti vieno vyksmo trukmę, lyginant su kitu vyksmu.
Aš manau, „Bendroji reliatyvumo teorija“ yra suokalbis prieš žmoniją, kuris siekia apriboti žmonių pažinimą.