Vienoje provincinėje galaktikoje, po viena provincine žvaigžde, planetoje, kurią vietiniai tos planetos gyventojai vadina žeme, įvyko tai, apie ką jums dabar ir papasakosiu. Tuo metu aš buvau tos planetos gyventojas ir vadinausi žmogumi...
   Įvykis prasidėjo tuoj po to, kai perskaičiau straipsnį apie Kristaus istoriškumą. Tuo metu, kai aš į tą provinciją buvau užklydęs, straipsnių apie Kristaus istoriškumą žemėje buvo rašoma daug - tik aš jų neskaičiau. O tą straipsnį, kurį paskelbė vietinis kunigas V. Šauklys aš perskaičiau, toje šalyje, vadinamoje Lietuva, kurioje tuo metu aš buvau. Kunigas norėjo kalbėti apie Jėzų iš Nazareto, o kalbėjo, apie Jėzų iš Nazareto ir apie Jėzų Kristų kartu. Visiškai neskirdamas kas yra kas. Kunigas kalbėjo apie istoriškumą taip, kaip kalba šia tema beveik visi krikščionių kunigai, kurie iškraipo istorinius faktus taip, kaip jiems patinka, kad tik lengviau pateisintų savo tarnystę Jėzui Kristui, o ne Jėzui, iš to žydiško, provincialaus Nazareto. Net panašu, kad tie kunigai bijo žodžio „Mesijas“ labiau, nei velnias kryžiaus. Žinau, kad greičiausiai ir jums tie du vardai atrodo viena, nors taip tikrai nėra ir niekada nebuvo...
   To įvykio metu, apie kurį jums pasakoju, buvau aš, toje žemėje, tos provincinės valstybės Lietuvos sostinėje Vilniuje. O tos Lietuva sostinę Vilnių, bent jau vietiniai tos sostinės žydai, vadino „Antrąja Jeruzalėje“. Kur jie būriavosi prieš baisų, jau antrą tame, viename žemės šimtmetyje, žmonių sukeltą karą.
   Pirmoji Jeruzalė ir Nazaretas, kur ir susiformavo Jėzaus Kristaus (Bet ne Jėzaus iš Nazareto) istoriškumo problema, yra kažkur Judėjoje, kitoje provincinėje valstybėje, toje žemėje, kur aš tada buvau. Bent dar tada, kai ta istoriškumo problema kilo, Judėja turėjo garbingą sostinę Jeruzalę. Bet ji, ta Jeruzalė, yra nutolusi nuo mano pasakojimo ir nuo jau minėtos Lietuvos, per du tūkstančius žemiškų metų. O vienais metai žemės gyventojai laiko įvykiu trukmę, kuri vyksta tol, kol žemė vieną ratą apskrieja jų saulutę. O ta Jeruzalė, anuomet buvo užkariauta, nei tai graikų, nei tai romėnų, o gal ir abiejų kartu. Teatleidžia man išminčiai, bet žmonių istorijos žinojimas, mano pasakojime, nėra labai svarbus. Žmonės žemėje ištisai kariauja, todėl aptarti visus jų karus, išties labai sunku.
   Taip atkakliai mėginu jums aiškinti kur ir kada visa tai nutiko vien dėl to, kad svarbiausi visų pasaulių įvykiai, vyksta provincijų provincijose! Ir dar todėl, kad laiko ir erdvės sąvokos žmonėms yra taip pat neaiškios ir neapibrėžtos, kaip ir ryškiausi, visi žmonių pasaulio atradimai. Ir dar - būtent erdvės ir laiko pasikeitimai šiame pasakojime, turi didžiausią reikšmę.
   Tai va, kai tai įvyko aš buvau be nusistatymo! Jau tada žinojau, kad moku mąstyti ir veikti be jokio išankstinio nusistatymo. Suprantama, tada aš buvau žmogus ir turėjau norus, kurie, bet kuriuo metu, galėjo virsti primityviu nusistatymu. Bet kai reikalas rimtas, net pats nustembu, kad moku mąstyti ir veikti tikrai be nusistatymo! Ne taip tobulai, kaip Dievas yra, bet pakankamai tobulai, kad per tai, beveik visada, patenku į kokią keblią padėtį.
   Daug „Didžiųjų vyrų“ toje žemėje tiesiog pašiurpsta, kai pasakau, jog esu be nusistatymo. Jau vien todėl esu be nusistatymo, kad ir Dievas taip yra. Tie žemės vyrai, kurie taip mėgsta nusistatymą, ir pritempia vertes prie to, kas jiems patinka, mane gerai pažįsta. Ir beveik teisūs, kad pašiurpsta, kiekvieną kartą, kai aš išsižioju ką sakyti. Bet tas beveik! Tiesiog jaučiu, kaip jie ir vėl, visai be reikalo pašiurpo...
   Manau, kad mes susikalbėsime. Kalbu aš ne apie nusistatymą. Kalbu aš apie Jėzų iš Nazareto, kuris buvo nukryžiuotas, ir yra Kristaus istoriškumo klausimo priežastis. Kodėl gi nukryžiavo Jėzų? Ogi todėl, kad žmonės toje provincinėje planetoje yra tiek pikti ir elgiasi taip kvailai, jog nukryžiuotų net ir patį Dievą, jei tik galėtų, nes Dievas yra be nusistatymo! Va, kaip stipriai žmonės mėgsta nusistatymą! O jei kas nori tiems žmonėms padėti išsikapstyti iš jų žmogiško piktumo, neturi jokių galimybių tai padaryti dar ir dabar, kai aš jums apie tai rašau. Jei ir jūs manote, kaip tie minėti vyrai, kad aš šaipausi ir dėlto pašiurpot, jūs klystate dėl savo vidinio nusistatymo...
   Kaip jau sakiau, toli, toli, tiek laike, tiek erdvėje, toli nuo Jeruzalės ir nuo Nazareto, buvau kunigo Šauklio paragintas pamąstyti apie Kristaus istoriškumą. Ką aš ir padariau. Skaičiau aš tą apmąstymą, kurį minėjau, daug kartų, kol supratau, kad nusistatymas ar išankstinis, geras, blogas, neigiamas ar teigiamas - yra vien nusistatymas ir nieko bendro neturi su jokia istoriškumo problema. Nors Dievas pats tos žemės pranašams per pranašus yra pasakęs, kad pranašas turi būti be jokio nusistatymo, kaip ir jo Dievas yra. Todėl manau, kad net mažiausi pranašai, tie kunigai, taip pat turėtų būti be nusistatymo, kaip ir Jų Dievas yra. Bet tai jau jų, o nebe mūsų problema...
   Na va, be jokio išankstinio nusistatymo perskaičiau ir susimąsčiau: „Jis, ištrėmė iš Romos žydus, kurie Chrestaus kurstomi nuolat kėlė sąmyšį.“ Tas jis - tai Klaudijus, kažkokios Romos imperatorius anuo metu. Įsivaizduoju: sėdite jūs namuose, kai ateina svečias. Svečias gerutis, bet sukelia sąmyšį jūsų namuose. Sukelia nesvarbu kieno vadovaujamą sąmyšį. Jūs, tylite ir manote, kad tuo viskas pasibaigs. Bet tas svečias, nuolat kelia sąmyšius, kaip rašo tas istorikas! Tada jūs susimąstote. Matyt, ne tokie jau geri buvo tie žydai, kuriuos išvarė - ir aš pagavau mintį, ne vien tas imperatorius.
   Keisčiausia tame sąmišyje, buvo man tada ir tebėra dabar, kad kelti sąmyšius, tikrai netiko ano meto broliams ir sesėms, kurie sekė Jėzų iš Nazareto ir nebuvo vadinami krikščionimis. Kai religingi žmonės, kurie, dabar, kai aš rašau, vadinasi krikščionys ir jie tarpusavyje susipeša dėl bažnyčios – ką teko man stebėti – vargu ar tiki jie kuo nors! Vien religingumo būti tikinčiu dar nepakanka! Todėl dabar, kaip ir tada manau, kad tie, kurie sekė Jėzų iš Nazareto, negalėjo kelti sąmyšius, kaip tai darė ano meto krikščionys ir kaip tai daro nūdienos krikščionys.
   Kad taip galėjo elgtis ano meto broliai ir sesės, Jėzaus iš Nazareto pasekėjai – nepatikėsiu ir dabar! Jie turėjo mažai ritualinės mistikos ir gyveno dar tik ką pragriaudėjusio, skaudus įvykio šešėlyje. Sakyčiau, jie gyveno „grynu“ tikėjimu. Jų Tikras Mokytojas savo mirtimi parodė tikro pakantumo pavyzdį. Ar tie broliai ir sesės, kurie tik ką patys pergyveno baisaus barbarizmo pavyzdį ir buvo pamokyti, kaip tą barbarizmą įveikti nuolankumu, galėjo kelti sąmyšius? Nepatikėsiu!
   Tokie buvo mano apmąstymai, kai viskas prasidėjo. Kai supratau, kad tai ne Mesijo broliai ir sesės, bet Kristaus krikščionys kėlė sąmyšius, mano galvoje jau sukosi visai nauja mintis. Tokia netikėta, kiek beveik akivaizdi: iš tikrųjų, žydai kurstomi Chrestaus kėlė sąmyšį. Ir štai patvirtinimas: tas vardas Chrestaus, kaip lietuviai sako „Kristus“, buvo paplitęs graikų-romėnų pasaulyje, kaip teigė kunigas Šauklys. „Na va! Dabar jau logiška! Ne tik du vardai, bet ir du įvykiai susipynė į vieną“,- buvo mano išvada.
   Jūs norite paklausti, kodėl nenulėkiau tenai, į tą kažkokią Romą ir nepasižiūrėjau, kaipgi ten yra. Nespėjau! Tikrai nespėjau... Dar spėjau pamąstyti,- „Tas vardas Chrestus, buvo gana paplitęs graikų ir romėnų pasaulyje. Kodėl gi negalėjo kažkoks Chrestus kelti sąmyšį ir dėl to, gal net būti nukryžiuotu?“ Su kokiu pasitenkinimu, tie „civilizuoti“, tie „geručiai“ ar tai romėnai ar tai graikai susidorojo su kažkokiais ten sukilusiais vergais! Jie visas pakeles nuklojo nukryžiuotais, jų vergų lavonais! Net stebina tokia „aukšta“ ano meto civilizacija ir kultūra!
   Va čia aš ir pasigailėjau! Sekanti mano mintis, buvo sprendimas, kuriame susimaišė ne tik įvykiai, bet ir laikai. Kaip jau sakiau, laiko ir erdvės neapibrėžtumas turi didžiausią reikšmę, šiame pasakojime. Turiu prisipažinti, kad ir kankinamas neprisiminčiau tikrosios minties, kuri praslinko mano galvoje ir atidarė laiko bei erdvės vartus! Jei net ir prisiminčiau - nesakyčiau niekam, nes jums geriau tenai nevaikščioti. Tai va, ta mintis pakeitė to meto mano žmogiškąjį supratimą apie laiką ir erdves...
   Dar kartą praplaukė keista mintis apie dviejų skirtingų įvykių susimaišymą laike ir erdvėje, kai aplink mane pradėjo kauptis tirštas rūkas. Tas rūkas kilo tiesiai nuo grindų, kur aš stovėjau. Gal po minutės visas kambarys, kuriame buvau, paskendo migloje. Dabar aš pamačiau save, lyg iš aukščiau, kaip paskutinį kvailį, bėgant Vilniuje, Pilies gatve į viršų. Tie kas lankėsi šioje visatos provincijoje, tos provincijos sostinėje žino, kad Pilies gatvė veda į „Aušros Vartus“. Ten aš ir skuodžiau, kiek mane galėjo panešti prastai išmankštintos mano kojos. Dar nežinojau, ko aš ten lakstau, bet kai supratau, pamyniau dar greičiau. Nepatikėsite! Aš pagalvojau, kad mane vejasi gal tuzinas velnių, nors vijos tikri krikščionys! Na matote, svarbiausi visų pasaulių įvykiai vyksta provincijų provincijose!
   Dabar, kai jau atsigavau nuo viso to, beveik galiu paaiškinti, kad tie pasakiški velniai, kuriuos taip spalvingai aprašo žemės žmonės, yra taip pat žmonės. Tas pikto šeimininkas tiek nenusižemina, jog kaip koksai žmogus, kad ir velnio pavidalu, lankytųsi tarp žmonių. Jam visada pakanka tarnų, visokių pusiau išprotėjusių fanatikų ir kitokių kvailų. Tas pikto šeimininkas vieno dalyko tikrai niekada nepamiršta, tai pasityčioti, tik progai pasitaikius iš tų, kurie tarnauja jam. Kas jam belieka: jis paklūsta bendresniems dėsniams nei, kad pikta ar gera. Jis neišvengiamai paklūsta ir tokiam dėsniui, kaip absoliuti tiesa, nors sakoma, kad jis yra melagis... Nesistebėkite, tiesa aprašo bet kokį melą.
   Keisčiausia, kad tame būryje ne visi buvo tikri velniai ir tai man labai trukdė bėgti. Aš juos gerai pažinau kaip krikščionis ir galėjau į kiekvieną kreiptis vardu. Bet iš baimės, net negalėjau atsigręžti. Gerai žinojau, kad bent jau kai kurie iš jų, yra tikri velniai. Vienas iš jų, tikrai buvo velnias, nors jie visi atrodė kaip tikri žmonės. Bet buvo taip, kaip buvo ir aš bėgau. Kai pasukau link „Aušros Vartų“, iš kairės prasidėjo ilga siena, kuri baigėsi bažnyčios durimis, vedančiomis į „Aušros Vartus“. Dar niekada nesiveržiau taip į bažnyčią, kaip dabar. Tiesiog jutau, kad ten mano išsigelbėjimas. Deja, kai liko vienas žingsnis iki durų, kažkuris iš būrio aplenkė mane.
   Durys buvo atkirstos! Pagalvojau, kad dabar viskas pasibaigs. Kaip įpratęs, mintyse bumbėjau: „Tėve mūsų, kuris esi danguje...“. Baimės nejaučiau, bet tai kas įvyko sekančią akimirką, mane visiškai pribloškė. Kaip ir tikėjausi, ne visi iš jų buvo velniai. Gal tik vienas iš jų buvo tikras velnias, nors ir ne toks tikras, kaip įprasta manyti. Vienas iš tų, kuris tikrai nebuvo kipšas, prirėmė mane prie sienos.
   Tai gerai atsimenu. Nesąmoningai atlošiau galvą, kad stipriau įsiremčiau į sieną. Dar po akimirkos, dar labiau nustebau. Iš būrio, per rankas, tiesiai link manęs, nuslinko kažkas minkšta, lyg vata. Tas, kuris mane laikė prirėmęs, staigiu judesiu, iš apačios į viršų, (o gal atvirkščiai), pabraukė ta vata per mano kaklą. Ant kaklo pajutau gelsvą aliejų, maždaug ties miego arterija. Jaučiau per odą aliejaus kvapą, jaučiau, net aliejaus spalvą. Jie dar kiek palaikė mane priremtą prie sienos ir atsitraukė. Nėriau pro bažnyčios duris ne į „Aušros Vartų“, bet į tiesia prieš nosį esančią zakristiją. Manęs niekas nesivijo. Bet dabar, erdvė ir laikas dar kartą pasikeitė. Sakiau, svarbiausi visų pasaulių įvykiai, vyksta provincijų provincijose...
   Stovėjau tamsoje, lyg tirštame rūke, ant labai tvirto pagrindo. Tą pagrindą jaučiau taip, kaip jaučiamas akmuo, kai ant jo stovi basom kojom. Šalia savęs jutau lyg kitą žmogų, bet neturėjau laiko apie tai galvoti. Tiesiai link manęs, kiek per greitai, kad bėgtų, bet kiek per lėtai, kad skristų, lėkė dvi juodos figūros. Tikriau, tai buvo dvi juodos tunikos, sakyčiau be veidų. Jos atrodė lyg žemės vienuoliai su aukštais, į viršų smailėjančiais gaubtais. Tos tunikos stvėrė mane su nenusakoma jėga, o aš pradėjau muistytis. Net nustebau, nes pajutau, kad jos, tos tunikos, neturi galios man, kitaip to jausmo nepaaiškinsi. Muisčiausi. Norėjau duoti laiko tam, kuris įkrito čia kartu su manimi. Bet tas, kurį vis dar jaučiau šalia savęs, nė negalvojo bėgti. Net pamaniau, kad jis iš vienos kompanijos su tunikom. Kai užrėkiau: „dink iš čia“,- jis tikrai kažkur dingo. Dar ir dabar nežinau ar jis pabėgo, ar jį nusitempė kitos tunikos, ar aš tiesiog nebejutau jo šalia.
   Nustojau priešintis. Supratau ką tunikos jautė. Kiek per tvirtai jos mane sugriebė ir laikė, o joms aiškiai buvo uždrausta man kenkti. Kai nustojau muistytis, atsipalaidavimas buvo tikrai staigus. Tunikos lyg atsiprašė mintimis - net keista. Ir sumurmėjo pasiteisindamos kažką apie tai, kad joms liepta mane pristatyti tenai...
   Dešinėje, nei arti nei toli, buvo tas „tenai“. Mačiau akmeninį bunkerį, lyg iškirstą iš monolito, lyg nulietą iš betono. Buvo tikrai keista. Nors suvokiau, kad bunkeris yra tikrai tolokai, atstumas nesudarė jokios perspektyvos! Vietoje langų bunkeryje žiojojo didelės, juodos, kvadratinės skylės. Tunikos burbtelėjo panosėje kažką apie mokytoją, bet aš vis dar nesupratau apie ką eina kalba. Tiesa, tai nebuvo kalba - gryna mintis. O tunikos burbėjo apie tai, kad mokytojas liepė mane ten nuvesti. Per sekančią akimirką ir atsiradau „ten“, bunkeryje kuris buvo tikrai tolokai.
   Dabar stovėjau prieš žmogaus pavidalą, paauksuotu veidu. Pavidalas stovėjo už barjero, kaip sandėlininkas, kuris priima ir išduoda bagažą. Tą įspūdį pabrėžė tai, kad pertvara jungėsi su kvadratine išpjova. Pro tą išpjovą ir sužinojau, ko esu čia atitemptas. Tas pavidalas su paauksuotu veidu, be jokių įžangų pareiškė: „Kodėl tu prieš mane kovoji?“.
   Tai buvo tikrai pritrenkiantis klausimas. Dar ir dabar, kai sėdžiu ir apie tai rašau, nuo tokio aršaus klausimo, atsisėsčiau, jei nesėdėčiau. O ten ir tada... buvo visiška nesąmonė ką panašaus išgirsti. Prieš visą tą turgų, gyvenau tokioje vidinėje ramybėje, kokioje galėtų būti tik pats nuoširdžiausias pasaulio taikdarys. Gal net kaip Indijos Brachmanas, kuris pasišluoja takutį, kad nesumindytų kirminuką. Ir še tau - aš prieš jį kovoju! Visas įsitempiau, kad galėčiau suvokti, ką tas garbingas ponas tarška. Jaučiau lyg baimę sumišusią su nepasitikėjimu savimi, nes nesuvokiau ką jis man sako. Nesuvokiau - prieš ką aš kovoju!?
   Šmėstelėjo mintis, kad esu čia todėl, jog taip keistai pamąsčiau apie Kristaus vardą ir jo istoriškumą. Bet šitą, nežinia iš kur išlindusią prielaidą atmečiau kaip visišką nesąmonę. Deja, deja, jau sekančią akimirką mano įtarimas tik pasitvirtino. Lyg tęsdamas tą savo „ko tu prieš mane kovoji“, pavidalas pridūrė: „mes abu darome tą patį darbą“. Ir rodos jis to nepasakė, bet tęsinys turėjo būti: „...skelbiame Evangeliją“. Norėjosi rūkyti. Gal jis taip ir pasakė: „mes abu darome tą patį darbą, skelbiame Evangeliją“,- nebežinau. Ne, ne, gal nepasakė. Nei aš koks kunigas, nei aš darau kokį darbą, nei aš skelbiu kam Evangeliją. Prielaida, kad aš galėčiau būti dalininkas tokiame svarbiame darbe, maloniai sukuteno. Bet rūkyti norėjosi labiau už viską. Tai va, koks aš „skelbėjas“, jei rūkyti norėjosi labiau už viską?
   Pasidarė kiek ramiau. Kaip ne kaip kolega! Sukau, varčiau apdujusį, menkutį savo protą ir pagaliau tvirtai nusprendžiau, kad aš nekovoju prieš nieką! Gal aš ir kovoju už ką, sakysime, skelbdamas Jėzaus Evangeliją, bet aš tikrai nekovoju prieš nieką! Taip ir išdrožiau, tai paauksuotai kaukei ant jo veido, kad aš prieš nieką nekovoju!
   Jaučiausi mažytis, sutraiškomas kirminas. Dar tos tunikos... Jaučiau lyg baimę, bet kartu giliai savyje jutau, kad šitas garbingas ponas, neturi man jokios galios. Tikriau, jam uždrausta man kenkti! Tai kiek apramino, nors baimė nepraėjo. Jutau, kad tas ponas paauksuotu veidu reiškia man pretenzijas dėl to, jog pamėginau atskirti Kristaus vardą nuo Jėzaus kuris yra Mesijas! Net pagalvojau, kad priešais mane stovi pats Kristus, nors jis neprisistatė. Koks nemandagus! Esu tikras, kad tas, kuris mane visada visur lydi, yra ta priežastis, dėl kurios, šitas garbingas ponas, neturi man jokios galios. Vargas tiems, kuriems jis turi galią, sakyčiau. Vis tiek pagalvojau, kad nežiūrint jokių mano padėties privilegijų, man tikrai galas...
   Visos tos mintys prabėgo galvoje, gal per sekundę. O aš tiek daug buvau girdėjęs apie antikristą, apie inkviziciją, apie žmones kūrenamus ant laužų, apie raganų medžiokles ir... ir... oj oj oj! O čia - „mokytojas“ su paauksuota kauke ant veidu! Kaip koks didžiausias krikščionybės inkvizitorius! Gal net pats Kristus, nors labai nemandagus, net neprisistatė! Labai nemandagus, nes arkangelas Gabrielius tuoj pat prisistatė, kai vien pamąsčiau apie Koraną. Tada jis man paaiškino, kaip Mahometas perėmė Koraną. O čia - tai aš dabar jau ir Antikristas..? Vien todėl, kad „mokytojas“ už pertvaros toks nemandagus..? Tik va, ko slepiasi po ta auksine kauke, jei geras dėdė?
   Dabar man bus - galvojau... Jutau, kad visi čia jo bijo ir klauso. Arba ne visai taip... Pasukau galvą į dešinę, kad pamatyčiau tą, kuris pasakė: „mokytojau, išmeskite jį laukan“,- aiškiai turėdamas galvoje mane. Pamačiau dvigubus suolus už kurių sėdėjo suaugę mokiniai. Vienas iš jų, apsivilkęs rudai, kaip ir visi kiti, stovėjo už suolo, kaip tikras mokinukas. Vaikų čia nebuvo, bet tas, kuris kalbėjo, elgėsi grynai kaip vaikas. Jis elgėsi taip, kaip elgiasi pažangūs lepūnėliai mokinukai, kurie įpratę skųsti kitus, kad tik juos pagirtų. Neturėjau jokio supratimo ką reiškia tas „išmeskite jį laukan“. Gero tikrai nelaukiau. „Mokytojas“, kaip pavadino jį „mokinukas“, lėtai, lyg pasimėgaudamas mano baime, tarė: „i š m e s k i t e... j į ...lau-kan“. Vos spėjau pamatyti kaip tunikos akimirksniu prišoko prie kalbėjusio mokinuko rudu apdaru, pagriebė jį ir sviedė tiesiai per juodą „lango“ skylę… laukan. Tiesa buvo tai, kad „mokinukas“ yra skundikas ir ta prasme,- melagis - kiek per skundimą, siekė sau garbės. Todėl ir buvo išmestas laukan. O aš išsilaikiau ant kojų vien todėl, kad tunikos buvo tokios greitos.
   Pasisukau į „mokytoją“ ir nustebau, lyg tik dabar pamatęs auksinę kaukę ant jo veido. „Mokytojas“ suprato mano nuostabą. Aš pagalvojau, kad jis tuo paauksuotu veidu nori pabrėžti savo „svarbą“ prieš mane. Nors nežinia kas po ta kauke tikrai slypi. Jam buvo aišku, kad yra demaskuotas. Todėl jis pasiskubino pasiaiškinti, nors ir žinojo, kad aš juo netikiu ir nepatikėsiu. Vis tiek paaiškino, kad jo veidas paauksuotas dėl plaučių ligos, kuri jį kankina, drėgnoje aplinkoje. Kas ta „drėgna aplinka“, sužinojau vėliau. Jis sakė, kad „liekariai“ jam liepė paauksuoti veidą. Ir tęstinai pridūrė: „jei būčiau tavo epochoje... tai paimčiau pilę, kaip tu darai, ir man palengvėtų“. Kalbėjo jis, lyg sulėtintame filme. Lyg sakė tiesą, lyg tyčiojosi iš mano plaučių ligos. Maudulys, kurį jausdavau iki skausmo, dešiniame šone krūtinėje, kiek palengvėdavo surūkius cigaretę ar nurijus nuskausminančią tabletę. Bet greičiau prielaida, kad surūkius cigaretę palengvėja, buvo vien mano nuodėmės pateisinimas prieš save...
   Po „mokytojo“ pasiaiškinimo ceremonijos dėl paauksuoto veido supratau, kad padėtis tikrai pasikeitė mano naudai. „Mokytojas“, kad ir ne labai geras dėdė, norom ar nenorom vis tiek pakluso bendresniems dėsniams ir įstatymams, kuriuos ištisai deklaruoja Evangelijos. Pagaliau, jis privalėjo paklusti TIESAI! Jau supratau, kad man nebegrėsė tiesioginis pavojus, nors mano ateitis buvo tikrai liūdna. Tuo tarpu to dar nežinojau. Pasisukau į „mokytoją“ ir pasakiau: „matai koks skirtumas tarp mudviejų, tu vartoji prievartą - aš ne!“. Dabar jau žinojau, ką jis tuo „mudu darome tą patį darbą“, norėjo pasakyti... Ir jam buvo aišku, kad jį demaskavau. Jo „mokiniai“ tikrai nieko nesuprato, kas čia vyksta - tuo jis galėjo būti tikras. O man ir be šito „mokytojo“ buvo aišku, kad Evangelija neskelbiama per prievartą! Ir tai, kad Evangelija neskelbia prievartos, „mokytojas“ būtų mielai nuo manęs nuslėpęs. Bet tai aš jau tikrai žinojau seniai ir be jo pagalbos. Supratau, kad galiu eiti…
   Vos pasisukau eiti iš bunkerio, kai mane pasiekė dar vienas išbandymas. Nors dalykai rimtai pakrypo mano naudai, rūkyti norėjau taip pat stipriai, kaip ir anksčiau. Mano „kolega“ tai puikiai žinojo ir tarė: „tu nori rūkyti?“. Aš atsisukau. Ant perskyros gulėjo pakelis cigarečių. Toks mėšlas, tos cigaretės. Vos neištiesiau ranką jas paimti, bet suvokiau, kad turiu reikalą ne su pačiu geriausiu „mokytoju“, todėl susilaikiau. Tai buvo gundymas įsiskolinimu jam ir akivaizdus kreipimasis į mano nuodėmę. Kai visą tai supratau, jam pasakiau: „Taip, aš rūkau ir tai yra mano nuodėmė - bet ne iš tavęs“. Paerzindamas dar pridūriau: „rūkau ir rūkysiu. Nenorėsiu, nerūkysiu - bet ne iš tavęs“. Turėdamas galvoje „iš savęs“. Tai yra mano nuodėmė ir aš joje pasilikau. Pasilikau savo nuodėmėje žinodamas, kad to „nenorėsiu“, greičiausiai niekada nebus - bet ne iš jo! Gal vien todėl, kad nemelavau sau, buvau laisvas ir visiškai nebepriklausomas nuo to keisto „mokytojo“. Nedelsdamas išėjau iš bunkerio.
   Dabar manęs laukė tai, ko nei vienam iš jūsų nepalinkėčiau. Kas ta „drėgna aplinka“, apie kurią kalbėjo auksaveidis „mokytojas“, dabar, kai išėjau iš bunkerio, pamačiau akivaizdžiai. Tai mane tiesiog pribloškė. Aš stovėjau saloje, kieto akmens pagrindu, o aplinkui, iš visų pusių driekėsi liūnas, priraizgytas krūmokšniais. Tai ne šiaip koks liūnas! Tai buvo pats tikriausias potvaninis liūnas! Aš suprantu, kad jums tai atrodo ne įmanoma, bet abejonių nebuvo. Visu savimi jutau ir suvokiau, kad mane supa tikras potvaninis liūnas. Taip, taip, tas, kurį žmonės pergyveno, kai tvano vandenys žemėje atslūgo. Pastebėjau, kad per klausimus žmonės geriausiai įsisavina tiesas, kurių visai nesiveržia pažinti. Todėl ir klausiu jus: ar susimąstėte, kaip atrodė žemė po tvano, vandeniui atslūgus? Aš, taip pat, anksčiau niekada negalvojau, koks vargas pasitiko žemėje išlikusius žmones. Tuo tarpu, aš buvau tikrame potvaniniame liūne! Tai buvo pritrenkiantis jausmas! Aš ištrūkau iš nelabai tikro „mokytojo“ galios, bet neturėjau kur dėtis! Buvo tamsu, drėgna, žvarbu.
   Aplinkui slankiojo žmonės, o gal vien jų sielos - nežinau. Jie taip pat neturėjo kur dėtis. Gal jie buvo išmesti laukan, kaip tas „stropusis mokinukas“? Tikrai nežinau kodėl jie negalėjo įeiti į bunkerį, iš kurio smelkėsi gelsva šviesa. Kokia parodija! Šviesa priminė tą šviesą, kuria Dievas pasitinka išeinančius iš šio pasaulio žmones. Na ja, ta Dievo Šviesa, pasitinka vien tuos, kurie eina į šviesą.
   Dabar man buvo visai ne iki dangaus karalystės ir reikėjo iš čia kaip nors kapstytis. Dievas, paleisdamas mane į jūsų pasaulį man davė daug atkaklumo. Todėl niekaip negalėjau sutikti, jog esu spąstuose. Dabar vyliausi vien tuo, jog neišvengiamų spąstų žmogui, tiesiog nebūna. Paklausinėjau aplinkinių, kodėl jie nemėgina perbristi tą liūną. Jie visi, kaip susitarę sakė: „jis mus vedė“,- kalbėjo aiškiai apie „mokytoją“,- „bet liūnas yra neišbrendamas“. „Mes tai matėme!“,- sakė jie. Mintis apie tą „stropų mokinuką“, kuris buvo išmestas laukan, susimaišė su keistu įtarimu. Nors to įtarimo dar neperpratau, išsilaužiu ilgą lazdą ir pamėginau bristi. Nieko man iš to neišėjo. Bet įtarimas, kad čia kažkas ne taip, vis stiprėjo. Net suirzęs, jau griežtai paklausiau pirmo pasitaikiusio: „kur jis jus vedė?“ Jis mostelėjo gerokai kairėn, ten, kur turėjo iškristi „mokinukas“. Nubridau. Liūnas staigiai gilėjo. Lygiai taip staigiai stiprėjo mano įtarimas. Jau mačiau, kad prieš mane žiojojo juodas ežeras. Aš grįžau atgal ir jau žinojau, kad „mokytojas“ juos tyčia vedė ten, kur liūnas giliausias. Jis siekė per baimę žmonės pririšti prie savęs. Ir dabar nesuprantu, kam jam to reikia. Negi gali būti toks beprotiškas garbės troškimas?
   Aš nuklampojau tiesiai nuo durų, atsukęs nugarą į šviesą. Mano ilga lazda jau buvo seniai paskendusi dumble, ten kur „jis vedė“. Jau brisdamas, išsilaužiau nevykusiai trumpą lazdą. Pagrindas buvo neįtikėtinai tvirtas, vandens buvo daugiausiai iki kelių. Atsigręžiau ir pamačiau, kad manęs neseka nei vienas. To aš tikėjausi mažiausiai. Buvau tikras, kad žmonės pamatys, jog stoviu ant tvirto pagrindo ir seks paskui mane. Deja, deja. Jie, kaip ir ankščiau, blaškėsi saloje, prie „mokytojo“ bunkerio, nors ten nebuvo kur prisiglausti, lygiai taip, kaip ir brendant per liūną.
   Grįžau kiek atgal ir mėginau aiškinti aplinkiniams, kad jiems nereikia bijoti bristi per liūną. Sakiau jiems, kad tai yra kur kas protingiau, negu trintis saloje. Aiškinau, kad ar „mokytojo“ vergijoje ar viduje, ar lauke, vien beprasmybė, kuri neišvengiamai pasibaigs „išmetimu laukan“. Beveik karščiuodamasis dar pridūriau, kad jei klampynė neperbrendama, tai aš pirmas ir nugrimsiu! „O jei aš nugrimsiu, kuo daugiau jūsų seks mane, tuo lengviau jūs rasite kelią atgal“,- aiškinau jiems. Buvau tikras, kad klampynė tikrai perbrendama ir teisingai pasirinkau kryptį! Teisingas kelias buvo tiesiai priešais bunkerio „duris“, einant tolyn nuo bunkerio... Teisingas kelias buvo kaip paprastai, žmonėms tiesiai prieš nosį!
   Žmonės, tikrai keisti: jei tikslas tiesiai prieš nosį, siekdami tikslo, jie būtinai pasuka į šalį ir prasmenga SAVO potvaniniame liūne. Šito nesuprantu ir dabar, kodėl žmonės taip keistai elgiasi.
   Mano argumentai pagaliau išjudino aplinkinis. Paskui mane nuslinko vienas. Po jo, dar vienas. Suskaičiavau penkis ir galutinai pasisukau kelionei. Daugiau neatsigręžiau. Jau žinojau, kad jie seka mane. Jaučiau tvirtą pagrindą po kojom, nors žinojau, kad kelionė bus be galo ilga. Tikras nerimas buvo kelionės ilgumas. Rimtas pavojus buvo ne liūnas, bet kantrybės stoka, kuri mane – dabar žmogų – kartais užpuola. Nerimavau, kad gali neužtekti mano žemiško buvimo, kelionės tikslui pasiekti. Man buvo liūdna, liūdna...
   Prieš akis mačiau silpną, žydrą šviesos plevenimą. Ta šviesa aiškiai vedė mane! Apsidžiaugiau, nes pagalvojau, jog tai šviesa to, kuris mane visada lydi. Bet tai buvo kita šviesa. Nežinau ar tai suvokiau pats, ar tai man pasakė Amžinasis mano palydovas, bet žinojau, kad tai mano tikėjimo šviesa. Ji buvo tikrai blanki, kuri mane vedė, tirštame potvaninio liūno rūke. O rūkas supo mus iš visų pusių. Svarbiausia buvo tai, kad jei ne aš, tai kiti tikrai pasieks tikslą ir išbris iš SAVO potvaninio liūno!
   
   Rūkas palengva prasiskleidė. Sunkiai, labai sunkiai suvokiau, kad esu visatos provincijos planetoje, planetos provincijos valstybėje, provincinės valstybės sostinėje, kur tik ką mąsčiau apie du susimaišiusius įvykius, kurių vienas, Kristaus vardu visada užgožia tikrai labai svarbų vardą. Suvokiau, kad esu savo kambaryje, kur tik ką supratau, kad Kristus nėra žmonių lauktasis Mesijas. Kristaus vardas užgožia tai, kad Jėzus iš Nazareto yra Mesijas!
   O tos svarbiausios minties, kuri man padarė tiek daug nemalonumų, kuri pravėrė laiko ir erdvės vartus į kitą epochą, neprisimenu ir šiandien. Dažnai jaučiu, kad mano kojos drėgnos, kaip ir dabar. Drėgnos taip, lyg aš vis dar brendu per potvaninį liūną. Bet tai yra VIEN MANO tikrovė, - ar ne? Tad aš brisiu per tą liūną, kol pasieksiu krantą! O jūs galite sėdėti bunkeryje arba trintis potvaninio liūno saloje, jei jums tai patinka. Kas uždraus!?
   Prisimenu nelabai tikro „mokytojo“ žodžius: „jei jisai būtų mano epochoje“!. Net jei esate pačiam rimčiausiame bunkeryje, nekvieskite jo į savo epochą! Tai mano patarimas jums - žmonėms! Niekas negali tarnauti dviem šeimininkams: arba vieno nekęs, o kitą mylės, arba prie vieno bus prisirišęs, o kitą nieku vers. Negalite tarnauti Dievui ir Mamonai. - sako mano Šeimininkas! Mamonas - tai ne vien pinigai, kaip jūs, jums labai patogiai klystate... Gal klystate vien todėl, kad kitaip iškiltų daug nepatogių problemų..?