Buvau dar visai mažas vaikas, kai mano karalystėje, dideliame sode, pasirodė keisti šešėliai. Didysis sodas, kurį nuo daržų saugojo didžiulė daržinė, leidosi nuo kalno, tuojau už kiemo. O tą kiemą, nuo svetimų žmonių, saugojo didelis namas. Tą rojų, kai tik pramokau vaikščioti, kartą apėjau ratu, kaip tikras šeimininkas.

Kai vienas tų keistų šešėlių pradėjo artintis prie manęs, įsispiečiau į kampą, tame dideliame name. Juodas, aukštas šešėlis norėjo mane būtinai pasiimti. Suklykiau kampe taip stipriai, kaip jau žinojau, kad tai man padeda apsiginti nuo nemalonumų ir nepatogumų. Nors tas šešėlis jau sustojo, suspiegiau dar kartą. Jaučiau šešėlio nuostabą ir nusivylimą, bet nemaniau jam pasiduoti. Aš gerai žinojau, kad jei šešėlis prieis kiek arčiau, tiesiog užsisklęsiu tamsa.

Bet to neprireikė. Šešėlis atsargiai prabilo, su nuostaba ir nuoskauda kartu: ”Aš tavo mama”. Dar po sekundės, prasmukau pro tą šešėlį ir atsidūriau ant tų rankų, kurios taip rūpestingai mane prižiūrėjo iki šiol,- mano karalystėje,- sode. Tos rankos, visur mane lydėjo ir palaikė, kai kliūdavau ir griūdavau sode. Man nereikėjo jokių mamų! Šešėlis mėgino prisigerinti, bet mano protestas - baisus klykimas, šešėlį apramino. Aprimau ir aš.

Pavakarėj, kai jau pradėjo temti, viskas klojosi dalykiškai ramiai. Nesuprantu dar ir dabar, kaip man tada buvo pasakyta, bet suvokiau, kad reikės kažkur važiuoti. Dar supratau, kad tos geros rankos važiuos kartu. Be jų, be tų rankų, nebūčiau važiavęs niekur, niekur ir niekada! Aš sutikau važiuoti, nors buvo gaila palikti rojų, kuriame kiekvienas šapas buvo mano nuosavybė. Kaip tas pasaulis, kuriame aš jau buvau, kuris yra kaip pati buvimo nuosavybė, kuri neįgyjama jokiais turtais. Absoliuti nuosavybė nenuperkama pinigais. Bet aš turėjau eiti. Turėjau eiti į tą pasaulį, dėl kurio ir buvau atėjęs.

Kai visiškai sutemo, patekėjo mėnulis mane palydėti. Toks didelis, rausvai geltonas, šiltas, visas lyg verdantis, kunkuliuojantis kamuolys. Menulis, žiūrėjo tiesiai į mane, o aš į jį. Jis lyg ką sakė man, lyg jam atsakiau, kai ta idilija nutrūko. Aš supratau pasakymą: ”važiuoti bus lengviau”. Net sudrebėjau, kai išgirdau: ”va ir mėnulis patekėjo”. Tas įžūlus įsikišimas į mano karališką ramybę, suerzino mane. Pasidomėjau, kas tas toks, kuris čia kalba, nes anksčiau lyg nebuvau jo matęs. Paaiškėjo, kad jis, taip pat yra čia dėl manęs. Dabar žinojau, kad tas žmogus darys kažką, kas man palengvins tą kelionę. Nežinau kas man paaiškino apie tą žmogų, gal mėnulis, gal jis pats, bet aprimau.

Tas žmogus, norėjo spėti grįžti iki ryto, todėl visi sujudo. Mėnulis pasislėpė už debesies, kad netrukdytų. Žmogus pasiūlė mane paimti pas save, kad nesušalčiau. Aš protestavau. Šį kartą be riksmų, bet taip trumpai ir aiškiai, kad niekam nekilo abejonė, jog gali būti kaip kitaip.

Aš atsidūriau aukštai, tarp daugybės daiktų ir skudurų. Mane taip supakavo, kad negalėjau pajudėti. Mačiau tik dangų. Vienodas burzgimas ir supimas maloniai liūliavo man kažką. Žvaigždžių buvo daug, daug ir vis daugėjo. Niekada prieš tai ir niekada po to nebuvau matęs tiek žvaigždžių. įsismeigiau žvilgsniu į dangų ir nustebau, kai nuskridau. Iš pradžių, lyg trumpai kritau labai staiga žemyn. Bet tuojau supratau, kad galiu nuskristi prie žvaigždžių ir pasirinkti tą, kur patinka. Man buvo malonu skraidyti per daug nepriartėjant prie kurios žvaigždės. Skrendi, lyg visą laiką kristum! Ir vėl kyli. Man buvo tai pažįstama ir labai sąva, bet ta idilija greit pasibaigė.

Iš visų pusių akis apgobė balanki, žemiška šviesa. ”Nemiega”,- išgirdau. Man buvo bloga. Labai bloga. Bloga ir karšta. Kažkas pasakė, kad sergu. Kažkur prasmegdavau ir vėl pabusdavau, kai tos geros rankos, kurias minėjau, apversdavo įkaitusę pagalvę. Stebėjausi, kaip gali kitas žinoti, kad taip man daug lengviau. Buvau už tai dėkingas. Labai trumpam galva atvėsdavo nuo pagalvės ir vėl viskas degė, kaip anksčiau. Kankynė truko ne per daug ilgai. Pasidarė nepakeliamai karšta. Lyg perėjau per ugnį, kai viskas užgeso. Bet tuojau, po viso to, pasidarė ramu, ramu. Kurį laiką, buvo tamsu ir ramu. Kaip žmonės sako - aš buvau numiręs.

Nejaučiau jokio noro. Nejaučiau jokios noro priežasties! Tai mane kiek stebino. Jutau, kad esu nekaltas kūdikis, kaip Dievo Angelai. Aplink mane ir manyje, nebuvo jokio noro, išskyrus norą mirti, nors žmonės manė, kad jau buvau numiręs.

Toje ramybėje, ne iškart suvokiau, kad mane bara. Ne tiek mane, kiek kiaurai per mane į erdvę. O manyje, kaupėsi mirtina gėda. Ne dėl to, kad buvau kaltas, bet gėda to, kuris mane barė ir skundė. Ne todėl, kad jis buvo teisus, bet todėl, kad jis gėdos nejautė. Jis kaltino mane dėl noro eiti į pasaulį ir sakyti žmonėms... O tas jo melas, kitaip nepavadinsi, sklido tiesiai prieš mane ir kiaurai per mane. Tas melas ir buvo to gėdos jausmo priežastis.

Tas gėdos jausmas žodžiais nenusakomas. Tiesa, kiek anksčiau, lyg buvau pajutęs smalsumą, eiti į pasaulį. Dabar, skaudžiai gailėjausi dėl to. Norėjau mirti. Nebūti! Bet negalėjau. Skaudžiai gailėjausi, kad aš ESU! Tai buvo jo, kaltintojo gėda, kurios jis nejautė, o aš jaučiau! Dėl jo begėdiškumo, aš norėjau mirti, bet nebegalėjau! Nors žmonės manė, kad jau esu numiręs.

Kuo esu kaltinamas, tikrai nesupratau. Bet kai suvokiau ką kaltintojas sako, tikrai nebenorėjau būti vien iš gėdos. Išskyriau mintį: ”Jis nori eiti į pasaulį ir daryti tai, ką tu jau atlikai”. Skundikas sakė tai lyg pats sau, lyg kiaurai per mane. ”Jau atlikta!”,- lyg šaukė jis. Man buvo labai gėda, nes pasijutau lyg konkurentas, lyg pavėlavęs gimti.

Kam kaltintojas tai kalbėjo nesupratau, nes aplink nebuvo nieko, tik mano kaltintojas ir aš. Ir dar - TIESA. Absoliuti TIESA, kurioje nebūna norų, net jokios noro priežasties. Toj aplinkoj, nebūna jokio pasiteisinimo - tik TIESA! Todėl, man buvo visiškai neaišku, kam kaltintojas visą tai kalbėjo.

Numirti būtų buvę paprasta. Bet mirti buvo uždrausta! Nes aš esu! Kaip ir jūs esate! Jaučiau,- nebegaliu nebūt!. Nes aš ESU. Nebegalėjau užsisklęsti savyje, nes kažkas trukdė. Lyg pats buvimas. Užsisklęsti savyje buvo ne vien tik noras, bet ir išeitis! Bet kažkas trukdė.

Dar ir dabar manau, kad kaltintojas tada siekė pasigrobti mane sau. Kaip jis tam įgyja teisę - nežinau. Sakau, gal jūs tai žinote?

Jaučiau, kad tas skundikas kažko laukė. Dar po akimirkos jis pasidarė nebe toks drąsus. Lyg jautė savo neteisumą. Jis taip pat jautė, kad jo kaltinimai tiesiog neįveikia manęs. Skundikas dar labiau pritilo, kai atsirado tas, kuris paklausė: „Kas čia darosi? Kas čia per triukšmas? Tas klausimas nudundėjo lyg griaustinis.

Dabar, kai išgirdau tą klausimą-griaustinį, susigūžiau. Siekimas nebebūti tapo dar stipresnis. Kairėje, daugiau jaučiau negu mačiau didžiulį Debesį, kuris kalbėjo! Dabar griaustinis sudundėjo visai šalia manęs ir kiaurai per mane: ”Tai yra mano mylimas sūnus, kuriuo aš didžiuojuos”,- nusklido link skundiko. Apsidžiaugiau, nes pagalvojau, kad tai apie mane. Pasijutau lyg mylimas sūnus, kuris didžiuojasi galingu tėvu. Nors šita mintis buvo neteisi puikybė, gal ir naivumas, bet pasidarė daug ramiau.

Pasisukau į kairę iš kur atsklido klausimas-griaustinis. Gerokai auksčiau savęs, pamačiau neapibūdinamai rimtą vyrą. Jis lyg sėdėjo, kaip karalius, sukryžiavęs rankas ant krūtinės. Tvirta krūtinė, rusvai gelsvos spalvos, lyg pati šviesa, kaip ir veidas, buvo tokio grožio, kad man buvo sunku į jį žiūrėti. Tą grožį jaučiau todėl, kad visa tai buvo nenusakomai proporcinga. Lyg nusisukau, lyg atsklidusi nuo Jo mintis, pridengė tą vaizdą.

Vos neužsiskleidžiau savyje. Jutau - tas Vyras turi galią leisti man nebūti. Bet neužsiskleidžiau. Lyg Jis mane sulaikė, lyg ir sutiko su manimi, kad aš galiu nebūti. Pasidarė visai ramu, nes jau žinojau, kad galėsiu grįžti į save, užsiskęsti, jei tik panorėsiu. Dabar turėjau teisę mirti! Nebūti! Aš galėjau mirti, ko taip labai tik ką siekiau.

Mane pervėrė mintis: ”Jis Dievo sūnus! Jam gerai!”. Jaučiau liūdesį sumišusi su pavydu. O skundikas tarė: ”jis nori eiti į pasaulį ir daryti tai, ką tu savo mirtimi išsprendei”. Skundiko žodžiai tik sustiprino įspūdį, kad iki šiol jis kalbėjo lyg pats su savimi. O aš dabar mačiau pasaulį, į kurį buvau panorėjęs eiti ir ką tai reiškė: ”... tu savo mirtimi išsprendei”.

Aš neisiu į tą nusikaltėlių pasaulį ir nebekalbėsiu jiems - supratau. Tas jausmas: ”Jam gerai,- Jis Dievo Sūnus!” - dingo! Taip pat staiga pradingo bet koks mano smalsumas eiti į pasaulį, į tą pasaulį, kurį dabar mačiau. Aš supratau, kad žodžiai, ”...mirtimi išsprendei”, turi gilią prasmę. Gilesnę prasmę, negu tas visas jovalas, kurį dabar mačiau žmonių pasaulyje.

Aš lyg paklausiau, ”ką jie tau padarė?”,- ir pamačiau. Kažkaip atsargiai, kad per daug neišsigasčiau, Jis parodė man visą tai. Aš vėl paklausiau,- gal tik pagalvojau,- ”ar tu ir dabar ten eitum?” Net nustebau koks tvirtas buvo jo atsakymas. Nors jis man nieko nepasakė, nuo Jo atsklidusi mintis galėjo reikšti vien tvirtą TAIP! Tas pajutimas ”TAIP!”, reiškė daug daugiau nei koks pasakymas. Tai buvo man tiesiog per daug. Tai buvo realybė, kad aš net pagalvojau, jog jis ten eis kartu su manimi, jei aš ten eisiu.

Viskas, ką tas vyras mąstė, mačiau akyvaizdžiai. Kur Jis žiūrėjo į pasaulį, ten ir aš mačiau. Aš pamačiau savo buvimą tarp žmonių, nors pasaulyje dar nebuvau. Tie įvykiai aplink mane pasaulyje, dar neturėjo man realios prasmės. Nors Jis man pažadėjo manęs neapleisti, eiti į pasaulį aš atsisakiau. Mano nusistatymas išliko tvirtas: aš norėjau užsiskleisti savyje. Dabar kai pamačiau pasaulį, nebenorėjau tą pasaulį pažinti realiai.

Kai Jis labai tvirtai vėl tarė: ”eik ir nebijok”,- lyg pagalvojo, staiga susvyravau. Aš vis nesutikau, bet abejojau. Tada jis sunerimo, bet ne dėl manęs. Jis kažkur skubėjo. Aš supratau jo mintį, Jis turi eiti, o aš Jam trukdau. Sunerimau ir aš. Bet galutinis mano nusistatymas išliko visiškai tas pats. Tada, nuo Jo atsklidusi nauja mintis galėjo reikšti tai, kad jie, tai yra žmonės, Jį jau nukryžiavo ir man nereikia to bijoti. Aš visai susvyravau.

Jis kryptelėjo kiek į kairę. Aš pamačiau už jo tą Didyjį Debesį, kuris kalbėjo kaip griaustinis. Dar kiek toliau, už Didžiojo Debesies, sužibo siaurutė šviesa. Ji, ta šviesa, buvo staiga atsiradusio tikro noro priežastis. Man buvo aišku, kad aš noriu būti ten! Aš noriu būti toje šviesoje! Bet mano Gelbėtojas ir Bičiulis, griežtai užprotestavęs tarė: ”tik per ten”, parodydamas man ranka į žemę. Žemė kabojo erdvėje, kaip žydras rutulys kiek žemiau ir kiek dešiniau. Jis jau žinojo, kad aš eisiu į pasaulį ir vėl kalbėsiu... Jau pasisukęs savo kelio pusėn, tas Vyras dar pridūrė: ”eik ir nebijok, aš tavęs neapleisiu!”

Dabar nerimavau, kad aš per tą pasaulį, per tą ”tik per ten”, galiu negrįžti į tą šviesą, kur taip labai norėjau būti. Dar spėjau Jo paklausti labai naiviai: ”Ir ten jie Tave nukryžiuos?” Nors Jis labai skubėjo, atsakymas atsklido nepaprastai ramus: ”taip, jei reikės”. Tas ”jei reikės” buvo net liūdnas, bet nenusakomai sustiprino mane. Supratau, kad Jis sieks to, dėl ko ten eina, net leisdamas save nukryžiuoti, jei kitos primonės jau nebeveiks. Man buvo neramu dėl jo, bet nuo manęs čia niekas nepriklausė. Nors ir dabar turiu tą viltį, kad to ”jei reikės”, ten kur Jisai nuėjo tikrai nereiks.

Aš jam tikrai nepavydėjau net to, kad Jis - Dievo Sūnus. Mačiau Jį skubantį tolyn. Jis buvo jau tenai kur ėjo, ir vis dar čia. Aš pavydėjau Jo tvirto nusistatymo ir tuo pačiu stebėjausi, kaip Jis tai aprėpia, kaip tikras šeimininkas! Jis buvo ten kur ėjo ir vis dar čia, kur aš buvau.

***

Labai palengva per pilką rūką išplaukė ant stalo žibalinė lempa. Vyras tamsiu apdaru, persimetęs baltu rankšluosčiu per abu pečius, stovėjo prie stalo pasilenkęs taip, kaip kunigas prie altoriaus. Kažką baltai-gelsvą laikydamas rankoje jis trumpai žvilgterėjo į mane. Nežinau kodėl, bet tas žmogus pasakė: ”dabar jis gyvens”. Tie žodžiai nuskambėjo lyg palydintis akordas iš ten, iš kur buvau tik ką sugrįžęs. Man buvo keista - lyg nuo to žmogaus priklauso, kas gyvens.

Iš viršaus, iš ten, iš kur buvau sugrįžęs, išgirdau skundiko klausymą, nors pradžios klausimo jau negirdėjau: ”...bet kam tu palikai jam visą tai atmintyje?”. Atsakymas buvo tiek paprastas, kiek išmintingas: ”Tu pats sakai, kad aš savo mirtimi jau viską išsprendžiau ir nieks nepatikėjo! Kas patikės, jei jis kam ir papasakos?” Ir žinodamas, kad aš girdžiu, pridūrė: ”...šitas plepys.” Tai buvo Bičiulio palinkėjimas, kurį ir šiandien suprantu, kaip teisę apie Jo Garbę šaukti nuo stogų.

Man buvo smagu galvoti apie tą pasakymą: ”...dabar jis gyvens”. Galvojau, kad ne nuo to žmogaus kuris prie stalo, bet nuo mano Bičiulio priklauso, kas gyvens. Bet ir nuo jo, nuo to žmogaus, kuris meldė už mane, priklausė tai, kad įsigijau Bičiulį, kuris niekada neapleidžia. Aš įsigijau bičiulį, kuris visada yra su manimi!