Realybės metafizikos pradmenys

Realybės metafizikos pradmenys

Subjektyvus vengimas tiesą pažinti, gali būti įvardintas kaltės priežastimi!

Nes laiko - niekada nebuvo...
O angelas, kurį mačiau stovint ant jūros ir ant sausumos, pakėlė savo dešinę ir prisiekė Gyvuoju per amžius, kuris sutvėrė dangų ir visą kas jame, žemę ir visą kas joje, bei jūrą ir visą kas joje: „Laiko daugiau nebėra!“ (Apr.10.6)

Tiesa galima būtyje. Tai nėra būties tiesa, nes būtis, aptariama per tiesą. Tiesa galima ir be būties. Bet tai nėra nebūties tiesa, nes pati nebūtis, aptariama per tiesą. Ir gal lengviau suprasti taip, kaip apie tiesą sako Aristotelis: "Ji yra tai, kas patvirtina buvimą to, kuris yra, ir nebuvimą to, kurio nėra". Tą pasakymą, Aristotelis konkretizuoja ir sako: „tiesa yra tai, kas yra“. Aristotelio teiginį, T. Akvinietis patikslina sakydamas: „tai kas yra, yra ne kas kita, kaip esinys“. Pats esinys – ir buvimas ir nebuvimas, taip pat, aptariamas per tiesą. Tiesa aptaria visa tai, ką mes įvardiname objektyviu.

Apie tiesą, nesužinos nesantysis, bet patį nesančiojo nebuvimą, aptaria tiesa. O aptardamas būtį ar nebūtį, objektyviai esantis asmuo, savaime aptaria savo subjektyvias priemones pažinti. Bet, kad nepaklystume vien pažinimo priemonių aptarime, ir netirtume vien tyrimo priemones, objektyvų buvimą ir nebuvimą, įvardinsiu abstrakčiau: „aplinkybių sistema“. Objektyviai esančią aplinkybių sistemą, subjektyviai tiria, objektyviai esantis asmuo ir taip jis siekia pažinimo. Pažinimo siekiama, kai aplinkybių sistema pažįstama per tiesą, nors pats tiesos suvokimas, vertinamas subjektyviai.

Aplinkybių sistema konkrečiai, vertinama per tiesos sąvokos išvestines. Tiesos sąvokos išvestines, apibendrintai vadinsiu tiesos poliarizavimo galimybe. Tiesos poliarizavimo galimybė nusako suvokimo kryptis. Teisingo arba neteisingo (ir pažinimo) sąvokos, yra tiesos sąvokos išvestinių pavyzdžiai. Asmens pajėgumą suvokti aptaria intelekto sąvoką. O subjektyvus suvokimas, visada yra reliatyvus. Pažinimo reliatyvumo sąvoka, išreiškia ne vien aptariamų objektų neapibrėžtumą, bet ir asmens požiūrio kryptį, sąlygojamą intelekto.

Objektyvių dalykų pažinimo procesas, apie suvokiamus dalykus leidžia kalbėti subjektyviai, per klausimą "kaip tai yra?". Todėl aptariant tiesą, vietoje pasakymo "tiesa yra tai, kas yra", kuris atspindi vien buvimą, subjektyviam neapibrėžtumui išreikšti, vartosiu platesnį pasakymą: "yra taip, kaip yra ir tai yra tiesa". Toks pasakymas, refleksuoja teisingo pažinimo kryptį. Pasakymas: „yra taip, kaip yra ir tai yra tiesa“, patį pažinimą objektyviausiai susieja, su aptariama aplinkybių sistema.

Pats poliarizavimas, per intelektą grindžiamas tiesos pažinimo gilumu. O per teisingo ir neteisingo pažinimo poliarizavimą, tiesa aptaria ir patį pažinimą. Per poliarizavimą, kai asmuo dalykus pažįsta teisingai, jis aptaria dalykus taip, kaip jie tikrumoje yra. Kai dalykai aptariami klaidingai, aptariamieji dalykai lieka nepažinti ir taip, aptariamų dalykų apibrėžimai, išreiškia vien nuomonę apie juos. Per intelektą, asmuo gali artėti prie tiesos pažinimo arba tolti nuo tiesos pažinimo. Klaidinga nuomonė išreiškia netiesą, bet tai dar nėra melas. Nes netiesa priklauso poliarizavimo galimybei. O kai subjektyviai vengiama tiesą pažinti, nesvarbu dėl kokių priežasčių, patenkama į tikrą tiesos priešingybę, kuri vadinama melu. Bet tiesa yra virš melo taip, kaip tiesa aptaria patį melą. Konkrečiu atveju, melas yra neprotingo asmens sprendimų (ir apie tiesos suvokimą) išraiška. Ir pagaliau, subjektyvus vengimas tiesą pažinti, gali būti įvardintas kaltės priežastimi. Nes žmogus turi galimybę gyventi tiesoje.

Tariamai galima "subjektyvi tiesa", tikrumoje yra neįmanoma. Nes aplinkybių sistema, intelekto yra vertinama kaip teisingai ar neteisingai pažinta. Kur pats objektyvumas nėra priklausomas nuo tiriančiojo asmens nuomonės. Nuo subjektyvios nuomonės priklauso vien pažinimas tiek, kiek jis teisingai ar neteisingai atspindi aptariamą objektą konkrečiai arba visą aplinkybių sistemą abstraktčiai.

Nors T. Akvinietis mano kitaip, tiesa ir buvimas yra atskirai. Mes negalime sakyti, kad tiesa ir buvimas, yra tas pats, taip, kaip tiesa aptaria patį buvimą. Mes negalime sakyti, kad tiesa ir esinys yra bent jau tapatūs, taip, kaip tiesa aptaria esinį, bet esinys tiesos neaptaria.

Visiškai tapačių dalykų, iš vis nėra. Kai dalykai nesiskiria reliatyviu požiūriu, mes galime, aptarti dalykų panašumą, kas dar negali būti įvardinta tapatumu. Aptardami netapatumą, mes neišvengiamai aptariame aplinkybių sistemos kintamumą, kurį sąlygoja konkretaus įvykio priežastis. Priežastis sudaro pirmumo iliuziją, nes yra įvykio pagrindas. Per pirmumo iliuziją, subjektyviai sukuriama "laiko" iluzija, kuri pretenduoja nustatyti aptariamų įvykių sekos kryptį. Bet priežastis, ribojasi konkretaus įvykio baigtinumu ir nebūtinai sąlygoja konkretaus įvykio pirmumą. Per įvykių aibę, mes patiriame vyksmą, kuris ne būtinai aptaria įvykių pirmumą arba įvykių konkrečią seką. Taip mes, išsivaduojame iš prisirišimo prie "laiko" sąvokos ir galime aptarti aplinkybių sistemą abstrakčiai. O reliatyvus požiūris mums leidžia, esmėje skirtingus dalykus, konkretizuoti ir įvardinti panašiais.

Konkrečiu atveju, pažinimas leidžia suprasti, kad elektronas difraguoja. O tai, leidžia manyti, kad visa, kas mus supa aplinkybių sistemoje, esmėje yra netapatūs dalykai, nes yra vien bangų aibės išraiškos. Todėl, pasakymas: yra taip, kaip yra ir tai yra tiesa, ir šia prasme, yra teisingesnis. Net jei mes ir nepažįstame bangų aibės impulso šaltinio, yra taip, kaip yra. O tai kas yra, yra vien bangų aibės kuriama iliuzija, kurią žmogus, vadina objektyviu pasauliu.

Grįžti prie nuorodos iš straipsnio
Visiškai slaptai!

Tikrumoje, jokie "daiktai" savyje, neturi nei tiesos, nei netiesos, nes jie yra taip, kaip jie yra, nors tie "daiktai", pažįstami (ir apibrėžiami) per tiesą. Daiktai čia suprantami taip, kaip sako T.Akvinietis: "bet kurio daikto sąvoka yra tai, kas reiškiama jo apibrėžimu". Patys daiktų apibrėžimai yra dar vienas reliatyvaus požiūrio pavyzdys. Nes tikrumoje, apibrėžiamieji "daiktai", yra taip, kaip jų buvimą aptaria, teisingas difraguojančio elektrono pažinimas - bangų aibės kuriama iliuzija.

Tiesa savyje, neturi nei priežasties, nei pagrindo. Jei (pati) tiesa galėtų turėti savyje kokį pagrindą, tas pagrindas galėtų būti absoliutus pažinimas. Jei tiesa galėtų turėti kokią priežastį, ta priežastis galėtų būti absoliutus pažinimas. Net jei (pakankamas) tiesos pažinimas galėtų reikšti pasakymą: "jūs busite kaip dievai", kaip "protingo žmogaus" buvimas, tikrovės suvokimo požiūriu. Bet taip mes jau kalbėtume apie Dieviškumo sąvokas, bet ne apie pačią tiesą... Subjektyvus tiesos pažinimo siekimas, turi ir priežastį ir pagrindą. Tiesos pažinimo siekimo pagrindas yra objektyviai esanti aplinkybių sistema, o priežastis, yra pažinimo siekiantis asmuo.

Konkrečiu atveju, mes esame ir mums svarbi pragmatiškoji tiesos pažinimo dalis. Metafizikos sudėtinėje, fizikoje, jau seniai įsigalėjo taikomosios, "fizikinės" prasmės sąvoka, kuri įprasmina klausimų formavimą. Metafizikos sudėtinės, filosofijos taikomąją prasmę, vadinsiu „tikrovės suvokimu“. Tikrovės suvokimas, abstraktčiame filosofavime leidžia rasti taikomosios prasmės ryšius ir per tai, palengvina aptariamų klausimų formavimą. Bet čia, mes susiduriame su būtinumu, aptarti pačią tikrovės sąvoką.

Pačios tikrovės pagrindu vadinsiu tai, ką mes galime išskirti aplinkybių sistemoje ir įvardinti "yra" arba įvardinti "nėra". Tikrovės suvokimo pragmatiškąja prasme, T.Akviniečio abejonėje įvardintas, tas "yra", aptariamas pakankamai, kai jis sako: "Arba reikia sakyti, kad kai sakoma, jog ‚tiesa yra tai, kas yra', tasai yra reiškia ne buvimo aktą, bet yra siejančio intelekto žodis, kuris reiškia sprendimo teisingumą..." Tiesos pažinimas, tikrovės suvokimo požiūriu, neatsiejamas nuo sprendimo teisingumo. O asmeniui subjektyviai, tas "yra", yra buvimo akto atspindys. Kai tas, "... yra tai, kas yra", teisingai pažįstamas, jis pažįstamas taip, kaip, "yra taip, kaip yra". Taip, subjektyvus pažinimas, išreiškia tiesą. Ir konkrečiai, tas, "... yra tai, kas yra", yra vien taip, kaip subjektyvaus pažinimo objektas, kuris pažintas objektyviai, subjektyviai reiškia: "yra taip, kaip yra ir tai yra tiesa".

Tai ką mes įvardiname „objektyviu“, savyje, galėtu reikšti tikrovę. O konkrečiai asmeniui, apibrėžimą: „tikrovė yra teisingai suvoktas objektyvumas“, laikau pakankamu. Populistinė nuomonė, kad „gali būti daug tikrovių“, yra vien subjektyvus mėginimas ignoruoti pačią tikrovę. Spekuliatyviai filosofuojant, mes atitrūkstame nuo pažinimo taikomosios prasmės ir taip, reiškiame vargu ar pagrįstas nuomones. Tikrovės suvokimo prasme, vartosiu kiek apribotą aplinkybių sistemos sąvoką, kurią įvardinsiu „aplinkybių aplinka“. Ši savoka, kiek ji taikytina atskirai žmogui, savaime yra priešpastatymas nuomonei, kad „gali būti daug tikrovių“. Nes tuo pačiu, įvardinant tikrovės dalį „aplinkybių aplika“, įvardinama žmogui duota visos tikrovės pažintinė dalis.

Aplinkybių aplinką, žmogus vertina per klausimus, apie sistemos sudėtines dalis. Patys klausimai, kurie turėtų pasitarnauti pažinimo siekimui, dažnai veda prie sunkiai apibūdinamų egocentrinių siekimų. O kad išvengti chaoso pažinime, yra būtina teisingai formuluoti klausimus, grindžiamus teisingu (jau įgytu) pažinimu. Klaidingos klausimų formulavimo prielaidos, neišvengiamai veda prie klaidingo pažinimo. Taip ir vėl, ir vėl nutolstama nuo tikro tikslo. Taip nutolstama nuo konkrečių, tais klausimais aptariamų, sistemos sudėtinių dalų pažinimo ir nuo tiesos pažinimo, bendriausia prasme.

Tikrovės suvokimo požiūriu, mes galime artėti prie tiesos pažinimo per faktų konstatavimą. Sąvoka "faktas", išreiškia neatšaukiamą įvykį, aplinkybių aplinkoje. Įvykio sąvoka, talpina savyje ir patį pažinimą. O konstatuotų faktų visuma, apibūdina turimą pažinimą. Čia nekalbama apie teisingą ar neteisingą faktų vertinimą, kalbama vien apie intelekto sugebėjimą, per faktus kaupti pažinimą. Nors žmogus, neišvengiamai reiškiasi kintančių aplinkybių aplinkoje, per faktų konstatavimą, net jei griežtai susietą su reliatyviu požiūriu, žmogus gali siekti tiesą pažinti. Konkretaus pavyzdžio atveju, kai siekiama aptarti vien „apie ką tiesa“, yra faktas, kuriuo siekiama, sistemos sudėtines dalis, vertinti kaip „pačią tiesą“. Kai klausiama, „apie ką tiesa“, nesugebama atitrūkti nuo elementų pažinimo, kuriuos jungiant, aptariamą visumą. Nes kaip minėta, aplinkybių aplinką, žmogus vertina per klausimus, apie sistemos sudėtines dalis.

Tokį tikrovės pažinimą, kuris grindžiamas vien tiesos pažinimo siekimu, taikomąja prasme, aš vadinu, "veikimu be nusistatymo". Konkrečiu atveju, veikti be jokio nusistaymo, yra sugebėjimas pasakyti sau: "yra taip kaip yra“, net jei tai, kas yra, nėra taip, kaip aš suvokiu arba nėra taip, kaip aš noriu. Kitu atveju, tokį veikiamą, kurio mėginama pagrįsti "subjektyvios tiesos" galimybę, aš vadinu „veikimu su nusistatymu“. O tai, ką norima vadinti „asmenine“ tiesa, tikrumoje yra intelekto išraiška, kuri reiškia vien asmens nesugebėjimą tiesą pažinti. Kai kalbama apie "subjektyvios tiesos" galimybę, vien mėginama pagrįsti asmeninį nesugebėjimą, siekti tiesos pažinimo. O kai mėginama "savintis tiesą", meluojama vien pačiam sau. Taip tikrovė priimama, ne kaip ji yra, bet taip, kaip patogiau pateisinti intelekto stoką, nusistovėjusiais stereotipais. Taip, reliatyvus požiūris, kuris yra pažinimo priemonė, yra vertinamas, lyg būtų pats tikslas.

Būtina pasakyti, kad ir "pasaulėjautos", o konkrečiai, tiek "materialistinė", tiek "idealistinė", yra vien orientavimosi sistemos pažinime. Kai orientavimosi sistemos apibrėžimai, paverčiami veikimo nuostata, tie apibrėžimai, tampa išankstiniu nusistatymu. Tokie nusistatymai prieštarauja sau savyje ir neturi nieko bendro su tiesos pažinimo siekimu, kuris yra auksčiausias individo siekimas.

Dieviškumo pradmens galimybės pasaulio priežasčiai, čia neaptarsiu, net jei tai galėtų būti pasaulio buvimo iliuzijos ar net minėto, paties bangų impulso priežastis. Šiuo atveju, tiesa yra pajėgi kalbėti už save. Bet konkrečiai, vien „idealistinė“ pasaulėjauta, neturi savo tiesingumo įrodymų galimybės, jau vien dėl savo išankstinės nuostatos veikimui. Vien „materialistinė“ pasaulėjauta, yra išankstinio nusistatymo pavyzdys, per kurį pačią metafiziką, siekiama aptarti vien siaurą, „fizikinę“ pažinimo prasmę. Dėl (visokių) nusistatymų, išreiškiamos vien nuomonės, kurios nepajėgia atspindėti subjektyviai, objektyvios tikrovės suvokimą.

Taip yra mūsų būtis, virš kurios yra tiesa, taip, kaip būtis aptariama per tiesą. Ir vien per tiesos pažinimą, jei net vien, kaip begalinį siekimą, žmogus gali pakilti nuo "mąstančio žmogaus" prie "protingo žmogaus", tikrovės suvokimo taikomąja prasme. Ir vien per tiesos pažinimą, žmogus gali išsivaduoti iš (jam) "esamojo ‚laiko' vergijos". Bet tai, jau žmogaus valios dalykai. Nors I. Kantas, kiek perdėtai, valią mėgina iškelti į "objekto pačiam sau lygį", valia yra ir liks, vien asmens savybė, per kurią žmogus, yra pajėgus įveikti tariamą nežinojimą. Žmogaus "nežinojimas", yra vien tariamas dalykas, nes žmogus, turi tiesos pažinimo galimybę.

GR/ES 31.07.2000

Be atskiro autoriaus sutikimo, kategoriškai draudžiama platinti masinės informacijos priemonėmis.