Pirmoji rašytinė mūsų epochos knyga

Navigation
Pirmoji rašytinė mūsų epochos knyga
Vyriausiajam kunigui Anui ir jo pasekėjams taip ir nepavyko numalšinti tą keistą judėjimą, kuris kilo dar penkioliktais ciesoriaus Tiberijaus viešpatavimo metais. Dabar, kai ciesorius Kaligula perėmė valdžią vėl prasiveržė susidomėjimo ano meto įvykiais audra. Tai buvo tikra gandų audra.
   Petras nebežinojo ką daryti, kaip sustabdyti tuos žaibiškai sklindančius gandus, tiesiog fantastinius pasakojimus. Jis visiškai nusiminė, kai išklausė eilinį moterų pasakojimą apie visose apylinkėse sklindančius paskalas. Jam buvo neįprasta, kad negalėjo rasti išeities.
   Tuo tarpu moteriškė, kuri tik ką baigė savo pasakojimą apie gandus, lyg pati su savimi kalbėdama, pasiūlė surašyti knygoje tai, kas tikrai įvyko. Lyg tarp kitko, ji dar pridūrė, kad tada nebūtų pagrindo gandams ir teisingas įvykių atpasakojimas gal net galėtų išlikti ilgesnį laiką.
   Petras net supyko. Jis nemokėjo rašyti, bet puikiai žinojo, kad parašyti menkutį raštą yra labai brangu. O surašyti atskirą ruloną, nebuvo jokių vilčių. Romos raštvedžiai nesivaržė dėl beprotiškų kainų. Todėl kalbos apie įvykių užrašymą, dar labiau erzino, o moteriškė, kuri pateikė pasiūlymą, kalbėjo beveik be pertraukos toliau.
   Petras visgi sukluso, kai kalba pakrypo apie jauną, visai neseniai atvykusį raštvedį. Teisingai aprašyti įvykius buvo nauja, nors ir niekuo nepagrįsta viltis. Jis pagalvojo, kad tai gali būtų net vienintelis būdas užkirsti kelią visur sklindantiems nesąmoningiems gandams. Todėl Petras, kaip ir buvo įpratęs, susivokė staiga, kai kalba pakrypo apie tą jauną, tik ką atvykusį raštvedį. Jis net tikėjosi, kad gal tas raštvedys dar nežinojo, kas šioje provincijoje vyksta. Taigi, Petras jau beveik vylėsi, kad jaunas raštvedys nebijos aprašyti įvykius. Nors tai buvo visiškai nepagrįsta, bet tuo tarpu vienintelė viltis, užkirsti kelią gandams.
   Visa tai apmąstęs, Petras griežtai pareiškė, kad ne jam apmokėti net patį pigiausią raštvedį ir dar griežčiau nutraukė moteriškės pasakojimą. Dabar neteko žado visi susirinkusieji dėl tokio Petro staigumo. Po to Petras pasivedė moteriškė į šalį tiek, kad kiti negirdėtų jų pokalbio. Moteriškė baukščiai stebėjosi neįprastu Petro griežtumu ir dar labiau nustebo kai jis uždraudė jai apie tą raštvedį išvis kam nors prasitarti. Išklausęs moteriškės pasižadėjimus, Petras paliepė jai kuo skubiau surasti tą raštvedį ir sužinoti ar labai brangu būtų surašyti nedidelį ruloną. O plepioji moteriškė su džiaugsmu nubėgo vykdyti užduoties ir jau sekančią dieną Petro pavedimas buvo įvykdytas.
   Dabar Petrui teko rimtai pasukti galvą, kur gauti pinigų rulonui. Jam dabar reikėjo rūpintis tuo, kas anksčiau taip retai rūpėjo. Dar po dienos, kuri praėjo visam susibūrimui audringai diskutuojant, kaip ir kur gauti reikalingus pinigus, buvo beveik lengvabūdiškai nuspręsta, kad anksčiau ar vėliau su tuo raštvedžiu pavyks atsiskaityt. Nedelsiant visas būrys patraukė pas raštvedį. Taip naujo raštvedžio atvykimas, tapo viešas paslaptis.
*** *** ***
   Tuo metu, Markus* ruošėsi priimti svečius. Po atvykimo į šią provinciją, jis dar nebuvo gavęs nei vieno rimto užsakymo. Vietiniai žmonės buvo tiek neturtingi, kad retai kada prireikdavo pusvelčiui surašyti kokį raštą. Darbas su Romos valdininkais buvo be galo nuobodus ir kaprizingi jų diktantai jau spėjo įkyrėti. O jo tylios svajonės apie galimą žymaus raštvedžio karjerą palengva nyko.
   Todėl dabar, jis laukė užsakovo su smalsumu. Markus jaudinosi kaip tikras mokinukas. Jis jaudinosi kaip tik dėl to, kad užsakovas nebuvo Romos valdininkas. Apie būsimą darbą pasiųstoji moteriškė nepasakė nieko konkretaus, o apie tuos įvykius, kuriuos moteriškė baugščiai užsiminė, Markus buvo girdėjęs labai mažai. Pagaliau, tai jo tiesiog nedomino, nes jis turėjo pakankamai savų rūpesčių.
   Kai į duris pasibeldė, Markus net krūptelėjo pažadintas iš savo minčių. Jis išsitempė prie raštvedžio staliuko, prie kurio jau kuris laikas stovėjo ir šūktelėjo, kad durys neužsklęstos. Nors Markus nesąmoningai atkreipė dėmesį į keistą šurmulį kieme, bet kai tikra minia įgužėjo į kambarį, nustėro. Visi staiga nutilo. Kai Petras pamėgino paaiškinti ko jie atėjo, vėl kilo šurmulys. Kažkuris mėgino aiškinti ką reikia rašyti. Kitas, be jokios priežasties, įtikinėjo koks svarbus tas darbas. Markus nieko nesuprato ir griežtai paprašė kalbėti tik tą, kuris tarp jų yra vyresnysis.
   Dabar Markus, su dėmesiu išklausė Petro kalbą ir jau žinojo, kad šito užsakymo nepriims. Kai Petras išgirdo sprendimą, nusiminė. Jokie mėginimai perkalbėti Markų nebepadėjo ir atėjusieji irzliai bumbėdami išgūžėjo laukan.
   Petras ėjo paskutinis ir jau norėjo uždaryti duris, kai staiga, pats nustebo dėl išsakytų minčių. Stovėdamas tarpduryje, jis aiškino, kad jei Markus nesiims šito darbo, tai jau po poros metų apie Markų visi užmirš. Petrui pačiam buvo keistas, kad jis tai sako. Nesąmoningai jis net gėdijosi dėl taip naiviai nuskambėjusio argumento. Petras dar kalbėjo apie Markaus sėkmę po įvykių užrašymo, taip vaizdžiai, kad Markus tiesiog kūniškai pajuto tą galią, kurią skleidė Petro kalba. Labiausiai Markų stebino beatodairiškas Petro pasitikėjimas Dievu ir jo sugebėjimas spręsti, kas ką turi daryti. Markui tokie argumentai buvo naujas dalykas ir vieną akimirką jis net suabejojo ar teisingai pasielgė, bet sprendimo nepakeitė.
   Petras tyliai uždarė duris ir išėjo. Markus tiesiog fiziškai jautė Petro nusiminimą. Likęs vienas jis svarstė kokio baisaus pavojaus jam tik ką pavyko išvengti. Mintyse šmėsčiojo pokalbio nuotrupos. Nors ir dabar Markus nesužinojo nieko tikro apie tuos įvykius, kuriuos reikėjo parašyti, jam kėlė nerimą jau vien tai, ką jis tikrai žinojo. Jis puikiai žinojo, kad visose apylinkėse šniukštinėjo žmonės, kurie be atodairos persekiojo to malšinamo judėjimo šalininkus. O dabar, pas jį apsilankė visas būrys to judėjimo atstovų! Markus juto, kaip įvykiai, apie kuriuos jis žinojo tik iš pasakojimų, dabar jį palietė betarpiškai. Jis, jaunas raštvedys, kuriam visas gyvenimas buvo dar prieš akis, staiga atsidūrė persekiojimo pavojaus ir tų jam visiškai nesuprantamų įvykių sūkuryje.
   Bet dar didesnį nerimą Markui kėlė Petro žodžiai. Nors jis negalėjo suvokti kodėl, bet tiesiog jautė, kad Petras pasakė kažką svarbaus, kažką tokio, kas vertė apsispręsti kitaip. Markus jautė, kad įvykių aprašymas gali būti tikrai svarbus. Gal tikrai, kaip Petras sakė, jo darbas nebus užmirštas per kartų kartas. Bet tuo pačiu metu jis nenorėjo tikėti, kad jam, dar tik pradėjusiam savo darbą jaunuoliui, galėtų tekti tokia svarbi užduotis.
   Markus vėl ir vėl grįždavo prie minties, kad jei tai tikrai taip svarbu, kaip sakė Petras, reikia jį vytis. Gal greičiau, keista vidinė jėga vertė vytis Petrą. Pagaliau, lyg burdamas nusprendė, jog jei Petro nebepavys, tai bus tikras ženklas, kad Petro žodžiai neturi rimto pagrindo. Pagaliau Petro perteiktas svarbos pajutimas Markų privertė apsispręsti. Dar kiek padvejojęs jis užsimetė apsiaustą ir išėjo laukan.
   Paprastai Markus retai išeidavo laukan tamsoje. Bet dabar, jį pagavusi tamsa tiesiog pribloškė. Buvo labai tamsu ir nyku. Blogiausia, kad jis nežinojo į kurią pusę reikia eiti. Bet lyg trumpai išgirdo tolimus balsus ir nužingsniavo ton pusėn. Labiau iš baimės negu skubėdamas, Markus beveik bėgo. Kai po ilgoko ėjimo, panašaus į bėgimą, Markus jau norėjo grįžti namo, vėl išgirdo balsus. Sustojo, apsidairė ir suvokė, kad yra netoli miesto turgaus.
   Pasidarė ramiau nes turguje nakvodavo užtrukę pirkliai ir palei tvorą vaikščiodavo sargyba. Iki turgaus tvoros buvo likę gal trisdešimt žingsnių. Jis vėl stabtelėjo, nes lyg ir vėl išgirdo balsus. Bet eiti toliau Markus vis nesiryžo. O kai vėl išgirdo balsus jis staiga apsisprendė, kad Petro argumentams patvirtinti pakaks nueiti iki turgaus tvoros. Jis jau buvo tikras, kad jo naktinis pasivaikščiojimas nieko bendro neturi su Dievo valia, kaip jam aiškino Petras.
   Dar nepriėjus turgaus tvoros, staiga prieš Markų šmėstelėjo šešėlis. Markus sustojo sustingęs ir po sekundės net atšoko iš baimės, kai visai šalia savęs išgirdo klausimą. Petras, dar nebaigęs savo klausimo, pažino Markų ir taip pat, be galo nustebęs, priėjo prie jo. Markus nutraukė klausiančią tylą ir pašnibždomis tarė: "Ateik vienas ir susitarsim. Negi nori kad ir mane nukryžiuotų?". Petras gerai suprato Markaus baimę, bet visgi paklausė ar gali atsivesti patikimiausius draugus. Markus nenoriai linktelėjo tylėdamas. Jie susišnibždėjo kada susitiks ir paspaudė vienas kitam rankas. Namo Markus ėjo ramiai ir lėtai. Nors dar nesuprato kodėl, bet dabar jis tvirtai žinojo, kad jam nebereikia nieko bijoti.
*** *** ***
   Kai Petras ir dar keli vyrai atėjo pas Markų, vėl kilo šurmulys. Atėjusieji pradėjo pasakojimą kalbėdami vienas per kitą, vienas kitą pertraukdami, net susiginčydami. Jie pasakojo viską, kas ką prisiminė. Kalbėjo taip, kaip buvo įpratę, kaip kalbėdavo gatvėse, aikštėse ar namuose, kai skelbdavo Jėzaus mokymą. Markus pertraukė šurmulį ir mėgino paaiškinti, kad jis negali suprasti ką reikia rašyti. Vienas atėjusių, tas, kuris buvo itin mažo ūgio, buvo pats aktyviausias. Jis labai kategoriškai pareikalavo, kad Markus viską, kas bus pasakojamą, rašytų pažodžiui. Petras griežtai nuramino išsišokėlį ir liepė netrukdyti. Markus užgniaužė kylantį nusivylimą ir įveikęs nuoskaudą paprašė vyrus kalbėti po vieną. Markus paaiškino jiems, kad įvykius reikia atpasakoti nuo pradžios, nuo Jėzaus gimimo arba mažiausiai, nuo to meto, kai Jėzus pradėjo savo veiklą.
   Paaiškėjo, kad atėjusieji nelabai gerai prisimena, kaip ten viskas klojosi nuo pradžios. Kažkuris dar įterpė, kad jis gali pasakoti tik nuo tos dienos ir ne daugiau, kai Jėzus jį pasišaukė. Žodžiu, viskas susijaukė ir susipainiojo, nes dabar, reikėjo pasakoti kitaip. Kažkaip kitaip, nei, kad įprasta. Apaštalams tai buvo naujas, sunkus, bet išsprendžiamas uždavinys. Po labai ilgai trukusio bumbėjimo tarpusavyje, vyrai, kurie sėdėjo ant ilgo suolo pasienyje, staiga nusprendė, kad Markus turi paaiškinti kaip reikia kalbėti, kaip reikia pasakoti, kad tai kas sakoma būtų galima užrašyti.
   Dabar iniciatyva ir atsakomybė atiteko Markui ir nuo šio momento, tokia padėtis išliko iki pat darbo pabaigos. Dabar, jam buvo tikrai svarbu, kad nieko nepraleistų ir nepakeistų tame, ką jis išgirdo. Jis pateikė kelis pavyzdžius kaip reikia pasakoti, paaiškino, kaip dėsto laiškus Romos valdininkai ir pasiūlė ateiti kitą kartą. Jis dar pridūrė, kad kiekvieną kartą prieš ateinant pas jį, vyrai turi gerai apgalvoti apie kurį vieną, konkretų įvykį jie pasakos.
   Prieš atsisveikinant, kai paaiškėjo kiek atėjusieji turi surinkę pinigų, Markus, lyg jausdamasis kaltas paaiškino Petrui, kad negalės pasakojimą surašyti rulone. Rulonas kainavo žymiai brangiau, negu atėjusieji galėjo sumokėti. Tada Markus parodė gelsvą lapą ir pasakė, kad už turimus pinigus jis gali nupirkti tik "atraižų", kaip tą lapą pavadino. Kažkuris mėgino prieštarauti, minėdamas numatyto darbo svarbą, bet Petras, nedvejodamas sutiko ir pridūrė, kad svarbiausia yra viską surašyti. Tuo pirmas pasakojimas ir pasibaigė.
   Kaip visada, taip ir trečiam susitikimui Markus ruošėsi iš anksto. Jis sudėliojo nupirktas "atraižas" ant apatinės rašomojo staliuko lentynos. Ant staliuko, pasitiesė vieną lapą ir ilgokai pamąstęs, užrašė pirmuosius žodžius: "Jėzaus evangelijos pradžia…" ir dar nebaigė sakinio, kai į kambarį sugūžėjo Petras su draugais.
   Jie susėdo pasienyje ant ilgo suolo, kiek pasišnibždėjo ir nutilo, laukdami ką pasakys Markus. Markus perskaitė ką buvo užrašęs ir nustėro dėl pratrūkusio nepasitenkinimo. Tas, kuris ir anksčiau išsišoko, metė kaltinimą, kad tai nebuvo pasakyta. Nors Petras tuojau nutildė Jokūbą, Markus susierzinęs pareiškė, kad jis paims naują lapą ir pridūrė jog visi raštai turi turėti savo pradžią, kuri nusako apie ką eis kalba. Dabar Markus, nors tikrai nuoširdžiai džiaugėsi nauju darbu, dėl nuoskaudos ir nevilties vos tvardėsi nemetęs pradėtą darbą...
   Vienas iš atėjusių, kuris kaip ir anksčiau visą tą laiką stovėjo atsirėmęs į durų staktą tylėdamas, trumpam įsiterpė į pokalbį. Jis pakartojo Markaus užrašytą sakinį ir papildė jį ištrauka iš Izajo pranašystės. Markus maloniai nustebęs tuojau užrašė kas buvo pasakyta. Taip buvo užbaigtas pirmasis sakinys ir užrašyta knygos pradžia.
   Tas išsilavinęs vyras, kuris vis stovėdavo prie durų staktos tylėdamas, po šio susitikimo daugiau nebeatėjo pas Markų. Markus jį prisimindavo retai, bet visada, kai būdavo sunku suprasti pasakojimo esmę. Laikas nuo laiko, Petras taip pat prisimindavo pradingusį Joną, kuris nebevaikščiojo su juo. Tikriau pasidomėti, ką Jonas veikė, Petras tiesiog nebeturėjo laiko, nors ir buvo girdėjęs, kad Jonas kažkur išvykęs. Kartą, su gailesčiu net pagalvojo, kad Jonas gal visai atsimetė nuo Jėzaus mokymo, bet šitą mintį tuojau nuvijo nuo savęs. O tuo tarpu su kiekvienu nauju pasakojimu jo paties darbas ėjosi vis geriau.
   Pagaliau prasidėjo tikras darbas. Nors vėl ir vėl reikėjo priminti, kad neįmanoma tvarkingai užrašyti audringą pasakojimą, Markus stropiai rašė viską, ką girdėjo. Jėzaus mokiniai stengėsi kalbėti po vieną, nors vis susiginčydavo, dėl išsakytos minties ar dėl atkartotų Jėzaus posakių tikslumo. Pagaliau buvo nuspręsta, kad reikia užrašyti kiekvieno pasisakymą pažodžiui ir kai vienas kuris kalbės, kiti turi tylėdami apgalvoti savo mintis. Markus stropiai rašė viską pažodžiui, bet retkarčiais, kai pasakojimas jam atrodydavo per daug nerišlus, papildomai surašydavo savo apibendrinimą.
*** *** ***

   Dėl taupumo Markus tekstus surašė ant papiruso, abiejuose lapo pusėse. Vėliau, tie lapai buvo dedami iš eilės, vienas ant kito. Gana greitai paaiškėjo, kad naudotis taip sutvarkytais tekstais pakankamai patogu. Kur kas patogiau, nei vynioti ruloną. Taip žmonijos istorijoje prasidėjo nauja epocha. Taip prasidėjo kodeksų epocha, kai tekstai surašomi abiejuose papiruso pusėse ir laikomi sudėti vienas ant kito. Taip prasidėjo nerištų, rašytinių knygų epocha, kuri didele dalimi pakeitė rulonų epochą.

   Taip buvo užrašyta Evangelija ir pirmoji rašytinė knyga.

P.S. Po pirmosios Evangelijos parašymo, Markus liko Petro raštvedžiu ir vertėju iki pat Petro mirties. Po Petro mirties Markus aprašė ką Petras nuveikė ir kaip Petras skelbė Evangeliją. Tas antras Markaus darbas išliko tik dalinai "Apaštalų darbų knygoje". Markaus pasakojimus apie Petrą, Lukas dalinai, tiek kiek turėjo po ranka, pateikė savo antros knygos pradžioje.
   Apaštalas Jonas kiek vėliau surašė atskirą Evangeliją. Jonas ir jo draugai, kai ištyrė jau užbaigtą Markaus knygą, papildė ją nauja knyga, kuri išryškino Jėzaus mokymo dvasinę svarbą.

*Lietuvoje sakoma Morkus. Deja tai labai negražus Markaus vardo iškraipymas, lyg Markus būtų buvęs koks morkų augintojas. Mes gi nesakome „Morkus“ Aurelijus, kai kalbame apie ciezorių Markų Aurelijų! Tad kodėl reiktų Markų vadinti Morkumi yra tikrai nesuprantama.

Fuss
Alle Rechte vorbehalten. ©1998-2017 Erwin Schneider 
Be atskiro autoriaus sutikimo, kategoriškai draudžiama platinti masinės informacijos priemonėmis.
Ohne schriftliche Genehmigung des Herausgebers ist es nicht gestattet der Artikel oder Teile daraus in irgendeiner Form zu vervielfältigen oder zu verbreiten. Dasselbe gilt für das Recht der öffentlichen Wiedergabe.